2022-08-22 Perskaitė 115

„Tvano nebus“ režisierius Marat Sargsyan: aš vis dar nežinau, kas tas karas

„Tvano nebus“ režisierius Marat Sargsyan: aš vis dar nežinau, kas tas karas

Rytoj, rugpjūčio 23 -ąją, Baltijos kelio minėjimo dieną kino festivalio Nidoje „Baltijos banga“ uždarymo programoje režisierius Maratas Sargsyanas pristatys naują vaidybinį ilgametražį filmą „Tvano nebus“. Į Lietuvos kino ekranus šiuo su pirmuoju vaidybiniu filmu režisierius grįžo praėjus dešimtmečiui po dokumentinio filmo „Tėvas“ (2012). Apie alegorišką karo viziją ir filmo sukūrimo aplinkybes su režisieriumi kalbasi kultūros istorikė, kino kritikė Elena Jasiūnaitė. 


Jūsų filmas „Tvano nebus“ - fragmentiškas, primenantis sapną. Kodėl pasirinkote tokį formatą?

Dar prieš pradedant kurti šį filmą supratau, kad nei aš pats, nei daugelis kitų, fizinės karo patirties neturėjusių žmonių nežino ir negali suprasti, kas iš tiesų yra karas – kaip jis veikia, iš ko susideda, koks jo tikslas. Mano galvoje karas ir yra neaiškus, fragmentiškas, primenantis sapną. Lyg dėlionė iš per gyvenimą sukauptos informacijos, kitų papasakotų istorijų ir savos patirties, įsivaizdavimų. Ir šis filmas – tai mano karo vaizdinys. Jame taip iki galo ir nėra aišku, ar karas iš tiesų vyksta, koks jis, kas su kuo kariauja ir ar jo dalyviai iš tikro žino, kodėl tai daro ir ką gina?




Kaip Jūsų gyvenime atsirado tie skirtingi karo vaizdiniai?

Gimiau Armėnijoje. Nors mano ankstyvoje vaikystėje karas nevyko ir visi ramiai lakstėme kieme, dėl geopolitinės Armėnijos padėties neturėjome iliuzijos, kad karo niekada daugiau nebebus – turbūt šis žinojimas yra mūsų kraujyje. Tai buvo viena karo dėlionės dalis. Kita, kaip ir daugeliui – iš istorijos pamokų. Augau tuo metu, kai ėmė griūti Sovietų sąjunga, todėl po truputį buvo galima pradėti pasakoti istorinę tiesą, informacija vadovėliuose jau skyrėsi nuo to, ką pasakojo tėvai.
1992 metais, būdamas trylikos metų paaugliu, įsidarbinau operatoriumi Vanadzoro televizijoje. Susirėmimai Kalnų karabache jau buvo prasidėję, netrukus jie peraugo į Azerbaidžano ir Armėnijos karą. Tai buvo dar viena dėlionės dalis. Mane apsupo nauja informacija, ir ne tik ta, kurią galėjau perskaityti spaudoje, išgirsti per radiją ar pamatyti per televizorių. Į televiziją, kurioje dirbau, nuolat atvykdavo savanoriai. Ten net buvo sofa, kurioje buvo padėtos ginklų atsargos. Tie ginklai niekam nekėlė panikos, buvo lyg šaukštas ar peilis virtuvėje – savanoriai atvykdavo, atversdavo sofą, kažką pasiimdavo ar pasikeisdavo. Vieni savanoriai grįždavo su traumomis – fizinėmis ir psichologinėmis, o kai kurių taip ir nebepamatydavau, dažnai tai reikšdavo, kad jų jau nebėra. Daug įtakos man padarė šių žmonių istorijos ir patirtys. Karas pakeitė ir mūsų kasdienybę – mieste nuolat matydavau sunkvežimius su karstais. Keitėsi buitis – elektros, vandens, dujų dažniau nebūdavo, nei būdavo, šildydavomės malkomis. Tačiau šiame kare be visų blogybių netrūko ir šilumos – žmonės vienijosi, padėjo vieni kitiems, galėjai justi bendruomeniškumą, visi buvome tarsi viena didelė šeima. Tad dar vieną daugialypį karo vaizdinį atsinešiau iš paauglystės.
Vėliau prasidėjo karai Ukrainos Donbaso regione ir Sirijoje – vėl ėmiau domėtis karo prigimtimi, šį kartą į viską galėjau pažvelgti suaugusio žmogaus akimis. Pradėjau žiūrėti naujienų reportažus, skaityti naujienas. Ir pasimečiau. Supratau, kad nesuprantu, kas ir kodėl vyksta. Kol gyvenau Armėnijoje – egzistavo vienas informacijos šaltinis. Lietuvoje jų buvo daug, visuose buvo pateikiama skirtinga informacija – kaip atsirinkti, kur yra tiesa ir ar objektyvumas kare apskritai egzistuoja? Visa tai – šios patirtys ir iškilę klausimai formavo naują mano karo vaizdinį. Tik jis taip ir netapo aiškesnis – aš vis dar nežinau, kas tas karas, kodėl ir dėl ko mes kariaujame.
 
Pagrindinis filmo veikėjas pulkininkas – prieštaringus jausmus kelianti asmenybė. Kodėl nusprendėte sukurti šį veikėją?

Aš taip įsivaizduoju karininkus. Filme yra vienas klausimas, gerai paaiškinantis jo prigimtį: „ar tu aptarinėji įsakymus?“. Ne, jis juos tiesiog vykdo. Pulkininkas yra karininkas, ir ilgą laiką jis vykdė kitų duotus įsakymus. Nėra aišku, ar tie įsakymai buvo sąžiningi, ar ne, ar jo pusė ginasi, ar iš tiesų yra agresorius. Tačiau pulkininkas neturi teisės svarstyti – yra įsakymas, ir jis jį vykdo. Vėliau pulkininkas tampa tuo, kurio galioje – įsakinėti kitiems. Jis tęsia savo darbą, nes kitaip nemoka, ir naudoja vienintelį instrumentą, kuris jam duotas šiame darbe – žudymą. Organizacijos, kuriai jis priklauso, struktūra taip pat neleistų elgtis kitaip. Tai visai nereiškia, kad pulkininko žmogiškumas miręs ir jis kažkur viduje nejaučia sąžinės graužaties.
Kita vertus - stengiausi pulkininkui nesuteikti per daug žmogiškų bruožų. Norėjau jo asmenį palikti kiek abstraktų, tarsi jis būtų kažkuo didesniu, pačios valstybės alegorija, o ne konkrečiu žmogumi. 


 

Tačiau žiūrint filmą pasirodė, kad pulkininkas ima abejoti savo veiksmais ir būtent tai jį pražudo?

Tokia griežta organizacija, kaip kariuomenė, negali veikti kažkaip kitaip – saviveikla joje nėra pageidaujama. Nors aukščiausias pozicijas kariuomenėje užimantys asmenys gali nuolat keistis, pati kariuomenės struktūra – amžina, jos formatas niekada nekinta. Kai tik šioje struktūroje atsiranda dantratis, kuris nustoja tinkamai veikti ir trikdo darbą – jis tuoj pat pakeičiamas kitu. Taip nutinka ir su pulkininku – vos pasirenka širdies balsą, jis yra sunaikinamas. Ir jį sunaikina ne konkretus asmuo, bet dronas – bevardis, beveidis, įsakius kažkam „iš viršaus“. 
Dar reikėtų paminėti, kad filme labai vengiau psichologinės dramos. Nėra nei vieno personažo, kuris turėtų ryškią vidinę karo paliktos traumos liniją. Žinoma, neįmanoma išvengti veikėjų psichologizmo, tačiau stengiausi, kad tarp žiūrovo ir filmo veikėjų atsirastų buferis, neleidžiantis susitapatinti. Kad žmogus šio filmo nepradėtų nagrinėti vien kaip pulkininko dramos.

 

Kodėl šiam vaidmeniui pasirinkote Valentiną Masalskį ir ką šis bendradarbiavimas davė Jums ir filmui?

Kai tik pradėjau rašyti scenarijų, galvojau apie ne vieną aktorių, tinkantį atlikti pulkininko vaidmenį. Tačiau pabaigus supratau, kad šis personažas – sunkesnis, gilesnis, galingesnis. Jam įkūnyti man reikėjo Masalskio. Masalskį supa legendos – kad su juo sunku dirbti, kad pats pradės viską režisuoti. Buvo neramu, bet nusprendžiau pasitikėti savimi. Personažą keitėme kartu – kai kuriuos Masalskio sprendimus aš priėmiau, kai kurie jo pasiūlymai išprovokuodavo priešingą reakciją – suprasdavau, kad jis siūlo būtent tai, ko aš savo filme nenoriu matyti. Už tai taip pat esu jam dėkingas. Žinoma, kad aikštelėje jis bandė režisuoti, ir manau, kad tai – žiaurus, bet geras išbandymas pradedantiesiems. Jis leidžia režisieriui suprasti, kieno tas filmas ir ar jo iš tiesų reikia. Jei aikštelėje nesugebi kovoti už savo idėjas – tai gal geriau nestatyti ir filmo? Manau, kad kurti turi tie, kurie negali nekurti. Tai – esminis režisieriaus kriterijus. Masalskis man davė daug nuostabių galimybių suprasti, kad nekurti aš negaliu.
Kita vertus – Masalskis neturi jokios arogancijos, kurios būtų galima tikėtis iš jo lygio aktoriaus. Jis gali būti labai komandiškas ir tuo pačiu neprarasti savo asmenybės su visais jos pliusais ir minusais. Jis gali būti ir silpnas, ir stiprus. Visoks. Toks tikras, visavertis žmogus.



Jūsų filmo erdvė – smulkmeniška, detali. Kas padėjo sukurti ekrane matomą karo pasaulėvaizdį?

Vienaip ar kitaip viskas buvo aprašyta scenarijuje – susikurti vaizdą galvoje padėjo filmuota karo medžiaga, nuotraukos, asmeninė patirtis. Tačiau iš tiesų sunku visą matymą perteikti tekste. Filmavimo aikštelėje idėjas įgyvendino kino dailininkas Ramūnas Rastauskas. Jis – ypatingai jautrus žmogus. Gilinasi į scenarijų, siužetą, siūlo idėjas, tačiau niekada nekiša savo nuomonės ir nesiginčija. Dirbdamas su juo žinai, kad jis nenori sukurti savo atskiro filmo, jis nori sukurti tavo. Jis – tylus ir introvertiškas, kalba mažai, bet atrodo, kad jo galvoje nuolat verda vaizdai – jis jais gyvena ir viską mato iki smulkiausių detalių. Negaliu pakęsti „chaltūrščikų“, o Rastauskas – visiška to priešingybė, kiekvieną smulkmeną šlifavęs iki tobulybės.

 

Dirbote ir su lietuvių operatoriumi Feliksu Abrukausku. Kodėl pasirinkote jį?

Feliksą pažinojau, tačiau nebuvome draugai. Jį man pasiūlė filmo prodiuserė Ieva Norvilienė. Abrukauskas paėmė scenarijų, jį perskaitė ir pas mane atėjo su savais klausimais. Jis buvo įsigilinęs į smulkiausias siužeto linijas, klausinėjo apie tai, kas filmo veikėjams galėjo įvykti už scenarijaus ribų ir apie ką aš pats galbūt net nepagalvojau. Iš karto suveikė chemija, supratau, kad jis – mano žmogus, kad jam reikia žinoti ir suprasti. Tai reiškia, kad jis - tikras kūrėjas, o ne atlikėjas. Dirbti su kūrėju, kuris yra empatiškas – vienas malonumas. 
Kartu jis – ne tik profesionalas, puikiai suprantantis režisieriaus vizijas, bet ir labai geras komandos narys, aikštelėje taktiškai padėjęs visiems, kuriems dirbant su šiuo filmu neužteko patirties.

 

Filme netrūksta įvairių istorijų, vienoje jų matome gana makabrišką kulkų kolekcionierių. Kaip atsirado šis personažas ir kiti filme matomi pasakojimai?

Dauguma istorijų, įvykių – iš mano paauglystės ir darbo televizijoje laikų – jas papasakojo vyresni draugai ir atvykdavę savanoriai. Nors visos jos buvo pakoreguotos, kad atlieptų filmo siužetą. Kulkų kolekcionierius atsirado po to, kai išgirdau pasakojimą apie kulką „dum-dum“. Jis mane sukrėtė. Paprastos kulkos skirtos pašalinti žmogų kaip karinį vienetą. Bet kulka „dum-dum“ sukurta taip, kad žmogus garantuotai numirtų – pataikius į nugarą joje atsivers didžiulė skylė, suplėšys žmogų iš vidaus. Man svarbi ši karo logikos pusė – nuolatinis bandymas sunaikinti didelį kiekį žmonių. Šį reiškinį labai sunku suvokti – kiek nužmogėjęs turi būti, kad būtinai norėtum sunaikinti kitą? Kiek neapykantos savyje reikia turėti? Todėl ir kulkų kolekcionierius, su kažkokiu iškreiptu džiaugsmu renkantis kulkas ir žinantis kiekvienos istoriją, filme balansuoja ties absurdo riba.

 

Manau, kad šiuo metu, kai visi vis dar bandome suprasti, kas tas karas ir kodėl jis vyksta, lietuviams „Tvano nebus“ temos bus lengvai suprantamos ir artimos. Vis dėl to filmo premjera įvyko dar 2020 metais Venecijos kino festivalyje. Kaip filmą priėmė užsienio žiūrovai?

Visaip. Šio filmo premjera įvyko tada, kai jau buvo prasidėjusi covid-19 pandemija. Manau, kad jo aktualumas dabar tikrai būtų kitoks, tačiau vienu metu žmonėms negali rūpėti dešimt dalykų. Be to, žmonės turi teisę rinktis, kas jiems svarbu. Negaliu pykti ant žiūrovų, kad jie nesigilina, nesupranta, žiūri asmenišką, jautrų filmą su spragėsiais. Toks jau šių dienų formatas – žmonės maino savo laiką į pinigus, o šiuos – į malonumus.
Kita vertus – buvo nemažai žmonių, kurie po filmo peržiūros atėjo su manimi pasikalbėti. Jie net ne klausė, o norėjo pasidalinti savo emocijomis, įspūdžiais, taip pat – ir turėta savo karo patirtimi. Todėl net neabejoju, kad filmas ras savo žiūrovą.

 

Pokalbio pradžioje minėjote, kad karo apimtame pasaulyje egzistuoja ir šviesios akimirkos. Jas stengėtės perkelti ir į filmą. Kodėl?

Filme iš tiesų yra labai daug šviesių stotelių. Aš jas pasirinkau sąmoningai, kaip kad, pavyzdžiui, scena su belaisviais. Nes karas – ne vien žiaurumai. Jo metu užsimezga stipri draugystė, juntamas bendruomeniškumas – nelaimės suartina žmones. Negali nuolat gyventi baimėje, todėl kvailioji, ieškai to, kas praskaidrins nuotaiką ne tik tau, bet ir kitiems. Ir kai dalyvaudavau filmo peržiūrose, aš labai apsidžiaugdavau, jei kas nors salėje pradėdavo garsiai juoktis. Tikiuosi, kad ir Lietuvos žiūrovai, nusprendę nueiti į šį filmą, nenusiteiks siaubingai, sunkiai istorijai – filme yra ir keistų, paradoksalių, bet šypseną keliančių scenų. Visai kaip kare.





Festivalio organizatorius:

Lietuvos Kinematografininkų sąjunga
Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras

Organizacijos veiklą finansuoja:

Lietuvos kultūros taryba

Festivalį finansuoja:

Neringos savivaldybė
Lietuvos kino centras (LKC)
Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija

Festivalio
informacinis partneris:

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT)

Partneriai:

Neringos meno mokykla
Neringa - Lietuvos kultūros sostinė 2021
Žurnalas Kinas
Lietuvių filmų centras
Viešbutis-restoranas
Švyturys nealkoholinis
Bilietai.lt

Please publish modules in offcanvas position.