Dokumentinio filmo „Laiškas Ukrainai“ premjera įvyko šių metų festivalyje „Kino pavasaris“. Visuomenei filmas Lietuvos kino teatruose bus pristatytas nuo rugpjūčio 25 dienos. Dalis už filmą surinktų lėšų bus skirtos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos programai „Vienybė težydi“, kurioje dalyvauja socialiai pažeidžiamiausios ukrainiečių pabėgėlių šeimos.

 

„Sąmoningai šį filmą kūrėme ne apie karą, o apie žmogų šalia karo, – sako viena iš filmo prodiuserių Dagnė Vildžiūnaitė. – Prieš keletą metų perskaityta Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda“ man leido suprasti, kad tokių katastrofų akivaizdoje tiesiog žmogus yra tik vienetas, skaičius statistikoje. Šiame kare žiniasklaida skelbia skaičius, o žmonės socialiniuose tinkluose dalijasi istorijomis, suteikdami invazijai asmeniškumo ir dalydamiesi kančia su kitais. Mūsų filmas tai tik patvirtina, – jame užfiksuoti žmonės ir jų iniciatyvos, jų Ukrainai surinkti pinigai. Prasidėjus Rusijos invazijai pirmą kartą prisijungiau prie „Twitter“ tinklo ir pradėjau sekti Europos valstybių lyderius. Čia gavau dar vieną patvirtinimą: jie tiesiog dalijasi skaičiais – kiek šalmų, kiek liemenių, kiek tankų. Na, ir nuotraukomis su Volodymyru Zelenskiu. Mūsų filmas – tikrai ne apie juos.“

 

„Laišką Ukrainai“ kino kūrėjai parašė iš skirtingų įvykių – iniciatyvų, protestų, paramos akcijų, misijų Ukrainoje ir pagalbos ukrainiečiams istorijų Lietuvoje. Filmo veikėjai – verslininkai, menininkai, medikai, visuomenės veikėjai, žinomi nuomonės formuotojai ir visuomenės nariai, aktyviai palaikantys Ukrainą.

 

Filmas pasakoja apie siaubingus karo pabėgėlių išgyvenimus, jų keliones į Lietuvą, nevyriausybinių organizacijų pagalbą ir Lietuvos gyventojų paramą – maistu, daiktais, namų šiluma ir bendryste. Politikų kalbų čia mažai, kur kas daugiau žmogaus ryšio su žmogumi.

 

Filmo sumanytojas ir režisierius V. Puidokas sako, kad pirmasis impulsas, paskatinęs kūrybai, buvo labiau emocinis: „Itin stipriai jaučiau, kad vyksta kažkas mūsų kartai nepatirto, didelio, kad visos kitos kūrybinės idėjos nebeturi prasmės. Vėliau, pakeliui į filmavimus Ukrainoje, daug kalbėjome su operatoriumi Rimvydu Leipumi, kuris savo kamera fiksavo ir Sąjūdžio laiką, jis patvirtino, kad jausmas, bendrystė ir tai, kaip stipriai į įvykius yra įsitraukusi visuomenė, yra panašūs. Norėjosi šį ypatingą laiką fiksuoti – tai viena svarbiausių dokumentinio kino atsakomybių, jokia kita profesija to nesiima. Man atrodė, kad tai prasminga ir dabarčiai. Filmas gali tapti dar vienu Ukrainos palaikymo aktu, o ir ateičiai – dokumentu mūsų visuomenei.“

 

Vienas iš filmo operatorių – R. Leipus sako, kad „Laiškas Ukrainai“ yra ne apie karą. Tai filmas apie neabejingų žmonių jėgą, galinčią pakeisti istoriją. „Karai, kurie visą mano gyvenimą vyko kažkur ir visada, audrindavo vaizduotę. Šis karas, deja, yra ir mūsų. Man yra svarbu fiksuoti įvykius, keičiančius pasaulį ir žmones, todėl ir prisijungiau prie komandos, mėginau užfiksuoti tai, ką matau ir kaip tai jaučiu.“

 

Operatorius teigia, kad patosui vietos šiame filme nėra, o žiūrovams svarbu suprasti, kad karo nuovargis, atėjęs ir pas mus, yra viena iš priešo strategijų, tikintis nualinti rėmėjus – jie pavargs, nusisuks, imsis savų problemų.

 

Per metus filmo kūrėjai nufilmavo daugiau kaip 70 pamainų, surinko daugiau nei 100 valandų dokumentinės kino medžiagos. „Daug ką gamybos procese reikėjo kurti nuo pamatų, pradedant sąrašu, kas iš kino industrijos galėtų dalyvauti, kaip dalytis darbus, kur atrasti resursų, ir baigiant apmąstymais, kaip apskritai turėtų vykti kolektyvinis darbas, – sako režisierius V. Puidokas. – Kažkaip plaukėme su solidarumo Ukrainai banga ir galiausiai, kai lygiai po metų, kovo pradžioje, pradėjome filmą montuoti, projekte jau dalyvavo daugiau nei 100 kino profesionalų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Ukrainos.“

 

Filmo idėjos autorius priduria niekada taip stipriai nesijautęs kino bendruomenės dalimi, nors per karjeros metus teko nemažai studijuoti ir dirbti užsienyje. Atrastas vaidmuo jį patį šiek tiek nustebino, o užsienio patirtis padėjo, – iki šio filmo V. Puidokas su dar penkiais režisieriais buvo dirbęs prie dokumentinio kino projekto „Ribos“, pasakojančio apie Europos pasienius.

 

Anot režisieriaus, „Laiško Ukrainai“ gamyba vyko sklandžiai: „Mes, kino žmonės, kino bendruomenė, turime daug energijos, svarbu, kur ją galime nukreipti. Atrodo, radome gražų, vienijantį tikslą. Ir nors kartais tekdavo kiek palenktyniauti su laiku – pagalbos Ukrainai kiekis, mastas, taip pat ir žmonių entuziazmas nuolat po truputį senka, faktas, kad per metus kolektyviai ir savanoriškai sugebėjome sukurti pilnametražį dokumentinį filmą, daug apie mus pasako.“

 

Kino režisierė Jūratė Samulionytė prie filmo komandos prisijungė praėjus vos mėnesiui nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Ji prisipažįsta, kad idėjos autoriaus V. Puidoko užsidegimas ją įkvėpęs, o darbai mobilizavo. „Pagrindinė filmo idėja – užfiksuoti lietuvius karo Ukrainoje akivaizdoje – išliko tvirta nuo pradžios iki galo. Svarbius įvykius ar procesus dokumentuoti visada įdomu, bet šiuo atveju tai buvo ir stichiška, būtina, svarbu, dar nė nežinant, kas iš to išsivystys, kas bus toliau. Poreikis fiksuoti kilo natūraliai, juk žmonės elgėsi ir elgiasi taip, kaip anksčiau nesielgė. Buvo nuostabus jausmas suvokti, kad ir mes, kino bendruomenė, darome kažką dėl bendro tikslo.“

 

Režisierė pasakoja, kad filmo komanda dirbo nedidelėmis komandomis: režisierius, operatorius ir garso režisierius. „Tarpusavyje stengdavomės suvokti situacijos, kurią filmuojame, esmę, – ji sako ir priduria visiškai nenorėję lietuvių filme parodyti herojais. – Kas mes prieš tikruosius karo herojus – ukrainiečius?! Būtų gėda deklaruoti nuopelnus, geriau pasidžiaugti bendryste. Man šis filmas – didelės bendrystės įrodymas. Ne tik kino bendruomenės, bet ir lietuvių su ukrainiečiais. Tas neaprėpiamo gerumo, solidarumo, vienybės kiekis teikia vilties, kai galvoji apie galimus ateities scenarijus ir situacijas. Man šis filmas tarsi sako: nevalia nuleisti rankų. Tikiu, kad jis gali tapti priminimu – viskas vyksta čia, šalia mūsų, kad jis gali kelti klausimus, kaip pats elgtumeisi kritinėse situacijose. Filme karas svarbus atskaitos taškas, tačiau filmas yra kur kas daugiau – įrodymas, kad bendrystė yra milžiniška jėga.“

 

Apie tai, kad filmas yra gera platforma diskusijoms, kalba ir režisierius V. Puidokas. „Turėtume kalbėti visų pirma apie mūsų indėlį į Ukrainos krizę, apie tai, kaip per tuos metus pasikeitėme ir kaip galime tą patirtį panaudoti. Taip pat tikiuosi, kad ir filmas, ir mūsų surinkta medžiaga gyvens toliau, pasitarnaus tyrinėjimams ir archyvams. Vis dėlto, galbūt labiausiai šį filmą iš kitų išskiria bendrystės jausmas – atrodo, jį kūrėme ne tik su kino bendruomene, bet ir su visa Lietuva, žmonės norėjo prisidėti, durys buvo atviros, visi stengėsi mus suprasti, niekada nesakė „ne“, – taip būna retai, tik ypatingais momentais. „Laiškas Ukrainai“ ir fiksuoja vieną iš jų.“

 

Bendras Lietuvos kino kūrėjų dokumentinis filmas „Laiškas Ukrainai“ Lietuvos kino teatruose – nuo rugpjūčio 25 dienos. Tai – daugiau nei filmas, tai dar vienas mūsų bendrystės įrodymas. Ateik į filmą, nupirk bilietą draugui – surinktus pinigus kūrėjai skiria Lietuvos Raudonojo Kryžiaus projektui „Vienybė težydi“.