Rugpjūčio 23–27 d. Nidoje vyks kasmetinis, jau 15-as festivalis „Baltijos banga“. Festivalio pradžia šiemet sutampa su svarbia visoms trims Baltijos šalims diena, ir festivalio idėja – kino peržiūromis paminėti Baltijos kelią. 

„Baltijos bangos“ atidarymo filmas – režisierių Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio „Poetas“. Jame pirmą kartą mūsų kine kalbant apie pokarį pagrindinio personažo prototipu, kuriam tenka rinktis partizanų ar sovietų pusę, tampa ne valstietis vidutiniokas, o inteligentas. Antras atidarymo filmas – „Laiškas Ukrainai“, sukurtas Lietuvos kino bendruomenės. Uždarys festivalį – dokumentinis esė „Mariupolis 2” (rež. Mantas Kvedaravičius, korežisierė Hanna Bilobrova) ir režisieriaus, scenaristo Tito Lauciaus debiutinė dramedija „Paradas“, sulaukusi galybės ne tik žiūrovų, bet ir kritikų komplimentų. 

„Mums vienodai svarbūs ir rodyti filmai, ir visai nauji. Kelerius metus dirbdama festivalio programos kuratore dešimtis kartų įsitikinau, kad įsivaizdavimas, jog vienas ar kitas filmas jau „išrodytas“, yra išlepintų sostinės renginių lankytojų mitas. Nidoje visuomet atsiranda dešimtys žmonių ir iš mažesnių miestų, ir iš didmiesčių, kurie tiesiog nespėja nueiti į norimus filmus. „Baltijos banga“ yra kaip tik tas festivalis, kuris leidžia lietuvišku kinu besidominčiai publikai pamatyti, kas sukurta per metus. Bet, žinoma, labai stengiamės žiūrovams suteikti galimybę pirmiems pamatyti ir naujausius, mažai rodytus filmus. Šiemet įvyks du tokie  specialūs seansai. Viename jų bus parodytas režisierės Austėjos Urbaitės debiutinis vaidybinis filmas „Per arti“, kalbantis su žiūrovais apie dviejų moterų galią ir įtaką įvaikintiems ir išvežtiems iš Lietuvos vaikams. Antrasis filmas – Elenos Kairytės debiutinis dokumentinis filmas „Roberta“. Tai retas Lietuvoje stebimosios dokumentikos kūrinys, kurio autorė kelerius metus filmavo jaunos merginos kasdienybę, jos viltis ir nusivylimus. Prisipažinsiu, man labai patinka, kad abu šie filmai gali tapti puikiomis pokalbių ne tik apie kiną, bet pirmiausia apie gyvenimą įžangomis. O pokalbiai tarp autorių ir publikos – ne mažiau svarbi festivalio dalis nei patys filmai“, – sako kino kritikė, festivalio programos kuratorė Rasa Paukštytė.

Kaip kasmet, „Baltijos bangoje“ bus organizuojamos animacijos dirbtuvėlės vaikams, įvyks Nidos bendruomenės kino popietė, per kurią bus parodytas Vytauto Gradecko filmas „Nešėm, kol pavargom“, skirtas 1989 m. brolių pranciškonų pasninko ir atgailos žygiui Neringoje.

Populiariausi kaimynų filmai

Pasak „Baltijos bangos“ organizatorių, pastaraisiais metais festivalis patyrė virtinę išbandymų, pakeitusių programos koncepciją. „Festivalis skirtas trijų Baltijos valstybių šiuolaikinio kino apžvalgai, ir iš dalies mes stengiamės formatą išlaikyti. Bet pastaruosius penkerius metus Nidoje nėra kino salės, kurioje festivalį būtų galima įgyvendinti tinkama apimtimi, nesibaiminant dėl rodymo kokybės ir nemažinant seansų skaičiaus. Pandemijos metu, natūralu, trūkinėjo ryšiai su kaimynų kino organizacijomis. Trečia pakitusio formato priežastis yra ta, kad susikaupė labai daug naujų lietuviškų filmų, kuriems ir per pandemiją, ir po jos stigo sklaidos. Tad festivalis tapo svarbia lietuviško kino sklaidos platforma“, – sako Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir festivalio „Baltijos anga“ direktorius, kino prodiuseris Arūnas Stoškus. 

Šalia lietuvių režisierių programos „Baltijos bangoje“ bus rodomi bendros gamybos su kaimynais filmai, kurių kūrybinėse grupėse dirbo nemažai lietuvių. Latvijos kino režisieriaus Viesturo Kairišo filmas „Sausis“, pernai pelnęs geriausio Latvijos filmo apdovanojimą „Lielais Kristaps“, Lietuvos bendrakūrėjams, kompanijai „Artbox“, šiemet atnešė „Sidabrinę gervę“ už geriausią bendros gamybos filmą. „Sausis“ pelnė ne vieną apdovanojimą užsienio festivaliuose – Romos, Traibekos, Varšuvos – ir yra vienas sėkmingiausių, originaliausių pasakojimų apie žmones, kurių jaunystės metai sutapo su Latvijos ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu ir tragiškais sausio įvykiais abejose šalyse. Estijos režisieriaus Ilmaro Raago filmas „Erikas akmenširdis“, kurtas kartu su lietuvių kinematografininkais, skirtas visai šeimai, bet labiausiai – mokyklinio amžiaus vaikams. Tai pasakiška istorija apie Eriką ir Mariją, kurie išplaukia į tolimus kraštus ieškoti Marijos mamos ir patiria galybę nuotykių. Tai vienas lankomiausių filmų Estijoje. 

Asmeniškos istorijos

„Nuolat kviečiame „Baltijos bangos“ publiką į tuos filmus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių kino teatruose buvo rodyti neilgai, bet yra verti įdėmesnio žvilgsnio, įvaizdina autentiškas jausenas. Ypač išsiskiria du programos filmai – Kristijono Vildžiūno „Dainos lapei“ ir Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“. Abu filmai yra apie tai, kaip jauni žmonės išgyvena netektis“, – sako programos kuratorė. Pasak R. Paukštytės, tai filmai, kurie ne tik remiasi asmeniniais išgyvenimais, tikrovės ar istorijos tyrinėjimais, bet pirmiausia eksponuoja autorių dvasines, jausmines patirtis. Nors formaliai filmus jungia tema, jie sukurti naudojant visiškai skirtingas kino pasakojimo priemones. K. Vildžiūno filmas „Dainos lapei“ – siurrealistinė vaizduotės kelionė, pilna kultūrinių asociacijų, užpildyta „Šiaurės krypties“ muzikos, derinanti raiškią modernistinę kino kalbą ir dokumentalumą, profesionalių ir neprofesionalių aktorių vaidybą, šiuolaikinių socialinių traumų motyvus ir hipnotiškas vizijas. D. Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ – tragikomiškas pasakojimas apie jauną moterį, kuri rengia tėvo laidotuves. Po truputį Dovilės (ją vaidina neprofesionali aktorė Agnė Misiū-naitė) tikrovė, buitiška ir absurdiška, prisipildo prisiminimų, kuriuos filme „suvaidina“ vaizdo juostose užfiksuotos 10-ojo dešimtmečio mėgėjiškos šeimos kronikos, filmuotos režisierės tėvo Roberto Šaručio. Jo kamera užfiksavo kasdienybę, kurioje pilna visko: nuo paprastų šeimos džiaugsmų iki sunkiai įvardijamą kartėlį keliančių šeimos švenčių, nuo meilės dukrai ir vilčių iki baugaus jausmo, kad kai kurie dalyviai liko aname laike. D. Šarutytės filme, ko gero, pirmąkart lietuviškame kine taip stipriai suskamba asmeninių archyvų prabanga ir skurdas.  

Trumpametražių programa

Asmeninės kronikos, autentiški įspūdžiai, užfiksuoti mėgėjiškomis kino kameromis ir nelydimi meninės koncepcijos „tarpininkavimo“, pastaraisiais metais tampa vis dažnesniu kūrėjų susidomėjimo objektu, skatinančiu iš naujo pažvelgti į praėjusį laiką. Naujam gyvenimui prikelti archyvai atveria šiuolaikiniam žiūrovui unikalias susitikimo su praeitimi patirtis, skatina pažvelgti į dažnai stereotipais apibūdinamą laiką tuomet gyvenusių žmonių akimis ir sukuria savą, autentišką santykį su kino medžiaga. Tokiu filmu lietuviškame kine tapo trumpametražis Rimanto Oičenkos „Reisas“, pernai Varšuvos kino festivalyje apdovanotas specialiu žiuri prizu. Dėl lakoniško, subtilaus montažo ir garso sprendimo filme veriasi jūrininko Laimučio Jaunutėno pasakojimas: unikalius kadrus iš viešnagių Afrikos uostuose, tolimojo plaukiojimo įgulos komandos gyvenimo papildo jūrininko laiškai žmonai, liudijantys ne tik sovietinės sistemos grimasas, bet ir svajones apie laisvą ateitį. „Reisas“ festivalyje bus parodytas drauge su dviem trumpametražiais dokumentiniais filmais, sukurtais žmonių, kuriems kino režisūra nėra pagrindinė profesija. 

Operatoriaus Eitvydo Doškaus (jis filmavo ir D. Šarutytės filmą) dokumentinė esė „Čia buvo Vilnius“ šiemet Lietuvoje pelnė du apdovanojimus. Už geriausią kūrybinį darbą autorių apdovanojo Lietuvos kinematografininkų sąjunga, o „Sidabrinėse gervėse“ filmas pripažintas geriausiu trumpametražiu. „Čia buvo Vilnius“ atspindi laiko dvasią, įvaizdina, kaip miestas kuriasi ar yra griaunamas, kaip jis gyvena ar merdėja. E. Doškus primena, kad taupiame vaizde telpa religinės, politinės, visuomeninės realijos, juo galima išreikšti nerimastingą miesto ritmą. Autoriui padeda puiki Vyginto Kisevičiaus ir Pauliaus Kilbauskio muzika. E. Doškų įkvėpė garsus Almanto Grikevičiaus 1966 m. sukurtas filmas apie Vilnių „Laikas eina per miestą“. 

Trečias trumpametražių programos filmas, „Baltijos bangos“ premjera – fotografo Gintauto Beržinsko „Plaukikas“. Jo herojaus Vladimiro istorija – apie valią. Ilgus metus be saiko gėręs, gyvenęs automobilyje, netekęs kojų ir atsidūręs nakvynės namuose, suvokęs, jog kita gyvenimo stotelė – kapinės, jis pradeda viską keisti.

Festivalyje įvyks 16 kino seansų, juos lydės diskusijos su kūrėjais, vyks knygų pristatymai.

Daugiau informacijos ir visa  festivalio programa www.baltijosbanga.lt