Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos kino teatruose Studio Nominum (prodiuseriai Arūnas Matelis ir Algimantė Matelienė) pristatys naujausią režisierių Audriaus Stonio bei Kristines Briedes filmą „Laiko tiltai”, pasakojantį apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą, praeinantį, bet kino juostose išsaugotą laiką. Vienas iš aštuonių filmo herojų – latvių režisierius Aivars Freimanis.
„Kine yra taip: vaidybiniai filmai iškreipia tiesą ir to neslepia. Dokumentiniai filmai taip pat iškreipia tiesą, tik teigia, kad to nedaro” – sakė latvių režisierius Aivars Freimanis.
Aivars Freimanis pradėjo savo karjerą kaip žurnalistas, dirbo Sovietų Jaunimo laikraštyje (“Padomju Jaunatne”), tačiau buvo atleistas dėl savo “ilgo liežuvio” ir ironiško rašymo stiliaus. Tuomet Freimanis įsidarbino Rygos filmų studijoje (Rigas Kinostudija), kur turėjo galimybę kurti linksmus įgarsinimo tekstus žinių reportažams. Netrukus, Freimanui buvo patikėta rašyti filmų scenarijus. Deja, kiti režisieriai nepatenkindavo Freimanio lūkesčių, todėl greitai jis pradėjo režisuoti pats.
Režisierius Aivars Freimanis „Krantas” filmavimų metu, 1963, Nuotrauka – Ivars Seleckis
1963 metais, Aivars Freimanis apsigyveno uždarame pajūrio kaimelyje, kur dienas leido su vietiniais žvejais. Kartu su operatoriumi ir režisieriumi Ivars Seleckis, jie pradėjo kurti filmą „Krantas” (“Krasts”, 1963).
„Krantas” (“Krasts”, 1963), o taip pat ir antrasis filmas apie žvejus, pavadinimu „Laimikis” (“Lomi”, 1969), tapo išskirtiniais reiškiniais poetinėje dokumentikoje. Filmų veikėjai juostoje tiesiog gyvena, dirba, geria, o kartais – kalba nesąmones. Jie paprasti, nepretenzingi ir atpažįstami kiekvienam žiūrovui. Būtent todėl šie filmai iš karto sužavėjo tuometinius Sovietų Sąjungos žmones.
Ištrauka iš filmo „Laiko tiltai”:
„Na... Nežinau. Man nepatinka žodis “poetinis”. Tai skamba kaip kažkas, ką jaunos mergaitės rašo savo prisiminimų albumuose. “Metaforinis” yra daug geresnis žodis. Latvis negali nufilmuoti chronologiško, analitiško kūrinio. Mes visi galvojame ir rašome metaforiškai.” – sakė režisierius Aivars Freimanis.
Aivars Freimans mėgo laužyti nusistovėjusias kino taisykles ne tik dokumentiniame kine, bet ir vaidybiniame: jis sukūrė vieną pirmųjų vaidybinių filmų, vykstančių dokumentinėje aplinkoje – kitaip vadinamą “dokudramą”. Tuo metu, unikalios stilistikos „Obuolys upėje” (“Ābols upē”, 1974) buvo visiškai naujas reiškinys ne tik Latvijoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Dabar, šis filmas yra tapęs Latvijos kultūrinio kanono dalimi.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais, Freimanis filmų nebekūrė, tačiau rašė. Po jo mirties, buvo išleista pirmoji ir vienintelė jo novelė pavadinimu „Katilas” (“Katls”), pagal kurią nacionaliniame Latvijos teatre šiais metais pastatytas spektaklis.
„Laiko tiltai“ – bendras Baltijos šalių projektas, kurį prodiusavo Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė („Studio Nominum“, Lietuva), Uldis Cekulis („VFS Films“, Latvija) ir Riho Vastrik („Vesilind“, Estija) bei parėmė Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, prestižiniai Europos kino fondai „Eurimage“ ir „Media“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos ir Estijos nacionalinės televizijos
Šis pranešimas yra Studio Nominum informacinės serijos „8 ½ portreto” dalis. Andres Sööt – pirmasis iš aštuonių režisierių-herojų filme „Laiko tiltai”. Filmas „Laiko tiltai” kino teatruose pasirodys Rugpjūčio 23 dieną.
