Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos kino teatruose Studio Nominum pristatys naujausią režisierių Audriaus Stonio bei Kristines Briedes filmą „Laiko tiltai”, pasakojantį apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą. Vienas iš aštuonių filmo herojų – latvių režisierius Uldis Brauns.
„Poetiškumas yra mūsų genuose. Jis kyla iš Latvių liaudies dainų, kurias mums vaikystėje dainuodavo auklės ir mamos.” – sakė latvių režisierius Uldis Brauns.
Uldis Brauns – nusipelnęs fotografas, operatorius, režisierius bei vienas iš Latvijos poetinės dokumentikos pradininkų.
Uldis Brauns filmo „235 000 000” filmavimų metu, 1967. Nuotrauka – Herz Frank
Prieš patekdamas į kino industriją, Uldis Brauns mokėsi zoologijos ir veterinarijos mokykloje bei dirbo feldšeriu–gydytojo padėjėju, tačiau visuomet pasižymėjo kūrybine prigimtimi:
„Debesys yra labai svarbūs. Mano gyvenime jie yra kaip Dievo apvaizda. Kuomet dirbau feldšeriu–gydytojo padėjėju, laisvalaikiu važinėdavau motociklu. Stebėdavau, o kartais net ir vaikydavausi debesis. Daugumoje mano nuotraukų galima rasti debesis, todėl, kad aš tikėjau, jog tai yra Dievo dovana, kuri nuolat kažką rašo ant žemės – rašo išminties ir fantazijos knygas.” – apie save pasakojo režisierius.
Vieną dieną, Rygos kino studijos žinių reporteriai atvyko į mokyklą, kurioje tuo metu studijavo Uldis Brauns. Vaikinas, kilęs iš kaimo, tuo metu jau buvo rimtai susidomėjęs fotografija, tad susižavėjęs stebėjo profesionalų darbą su kameromis, apšvietimu, technika. Priėjęs prie dirbančių reporterių, jis paprašė jų parduoti gabalą geros filmo juostos. Baigęs šią mokyklą, Uldis Brauns iš karto vyko į Maskvą, kur bandė stoti į Sąjunginio kinematografijos instituto (VGIK) kino operatoriaus specialybę.
Nors būsimajam režisieriui pavyko įstoti tik antruoju bandymu, jis iš karto buvo pastebėtas kaip unikalus kūrėjas. „Brauns buvo įsimintinas studentas, jau institute. Išskirtinis.” – prisimena kinotyrininkas Naum Kleiman.
Kitas Latvijos režisierius, Hercas Frankas, taip pat poetinės dokumentikos atstovas, itin vertino Uldžio Brauns kūrybą nuo pat pradžios: „Mūsų lyderis. Flagmanas. Tas, kuris įkvėpė naują požiūrį, tas, kuris atsisakė propagandos ir filmo juostoje kūrė meną. Brauns pradėjo Rygos filmų studijoje kaip operatorius. Tai buvo naujas požiūris į įprastus dalykus. Staiga, viskas pakilo tarsi į kitą lygį.”
Ištrauka iš filmo „Laiko tiltai”:
Tačiau tik paklaustas apie savo filmus, Uldis Brauns iš karto akcentuodavo, jog tai buvo didelės komandos, o ne jo vieno pasiekimas. Tuomet, išvardindavo visus kolegas – tiek gyvus, tiek jau iškeliavusius: operatorius, asistentus, scenaristus, administratorius ir kitus.
Ypatingą komandinį darbą galime pamatyti režisieriaus grandioziniame filme „235 000 000” (1967), kuris buvo nuosekliai filmuojamas ištisus metus, nuolat dirbant keturioms filmavimo komandoms. Šis kūrinys laikomas vienu ryškiausių poetinio kino pasiekimų.
Tai filmas, kurį danas Tue Steen Muller, dokumentikos teoretikas, ekspertas ir sinefilas vadina pasaulinio lygio šedevru, kuris, jo manymu, „nėra laikomas vienu geriausių filmų visoje pasaulinėje kino istorijoje tik dėl to, kad vakaruose žmonės negalėjo jo pamatyti – dėl geležinės uždangos.” Net ir dabartiniams žiūrovams prieinama tik dalis šio filmo – daugiau nei pusė jo buvo cenzūruota ir iškirpta.
„Pats svarbiausias dalykas yra klausytis ir įsivaizduoti su savo akimis. Įsivaizduoti, pamatyti visą filmą prieš jam atsirandant. Vaizdą, garsą ir muziką. Be tobulos harmonijos, kūrėjas neras vietos kino industrijoje” – apie filmų kūrimą pasakojo Uldis Brauns.
Tačiau Brauns niekada nebuvo lengva kurti filmus. Dažnai, senosios kartos atstovai, dirbantys Rygos kino studijoje, kritikuodavo režisierių dėl nesuprantamų jo pasirinkimų, netradicinių meninių sprendimų.
Nepaisant to, komitetas, atvykęs iš Maskvos įvertinti studijos darbą, pakvietė Brauns mokytis aukščiausiajame scenaristų ir režisierių kurse Maskvoje, be jokių stojamųjų egzaminų. Čia jį mokė kino meistrai kaip Agnès Varda ir Chris Marker.
Tad Uldžiui Brauns teko išgyventi tiek gerus, tiek blogus laikus. Kritiškas aplinkinių nusiteikimas vis maišėsi su netikėta filmų sėkme ir pripažinimu. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, ir dėl to bankrutavus filmų studijai, Uldis Brauns turėjo vis mažiau galimybių kurti savo filmus.
Vėliau, kartu su savo žmona Dainuvite, jis grįžo į kaimą, kur augino grūdus, kepė savo duoną ir vėl galėjo stebėti debesis. Kadrai filme „Laiko tiltai” – tai vieni paskutiniųjų pokalbių su režisieriumi, kuris išėjo taip ir nesulaukęs filmo premjeros.
„Laiko tiltai“ – bendras Baltijos šalių projektas, kurį prodiusavo Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė („Studio Nominum“, Lietuva), Uldis Cekulis („VFS Films“, Latvija) ir Riho Vastrik („Vesilind“, Estija) bei parėmė Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, prestižiniai Europos kino fondai „Eurimage“ ir „Media“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos ir Estijos nacionalinės televizijos.