„Izaoko“ režisierius Jurgis Matulevičius: kviečiu žiūrėti filmą kaip istorijos dekonstrukciją

Rupjūčio 23–29 d. Nidoje vyksiantį kasmetinį kino festivalį “Baltijos banga”, skirtą Baltijos kelio paminėjimui ir Lietuvos, Latvijos, Estijos kino panoramai, pradės lietuviška premjera – režisierius Jurgis Matulevičius su kolegomis Neringos publikai pristatys ilgametražį vaidybinį filmą „Izaokas“. Filmo tarptautinė premjera įvyko Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ konkursinėje programoje, „Izaokas“ buvo įtrauktas ir į konkursinę šiųmetinio „Kino pavasario“ programą. Kultūros istorikė, kino kritikė Elena Jasiūnaitė su Jurgiu Matulevičiumi pasikalbėjo apie „Izaoko“ kūrybos procesą.

-- Viskas prasidėjo nuo Antano Škėmos „Izaoko“. Kodėl šis trumpas pasakojimas patraukė dėmesį, kaip kilo idėja sukurti ilgametražį filmą?

-- Antanas Škėma yra mano mėgstamiausias lietuvių rašytojas, todėl, kad jis nelietuviškas. Kažkur skaičiau, kad jeigu jis būtų rašęs angliškai, būtų buvęs labai garsus. Man jis primena ,,bitnikus” Alaną Ginsbergą ar Wiljemą Borousą, nors savo geriausius kūrinius parašė anksčiau nei jie. Škėma mane patraukė siurrealistine, nihilistine poetika, modernia  kūrinio forma, struktūra. Perskaičius Antano Škėmos apysaką ,,Izaokas”, mane šokiravo Lietūkio garažo žudynės. Pagrindinis herojus Andrius Gluosnis nužudo žmogų karo isterijos įkarštyje. Po daugelio metų jį persekioja kaltės jausmas, kuris veda beprotybės link. Ši beprotybės tema, labai mėgstama Škėmos, buvo artima ir man, nes ją jau bandžiau nagrinėti savo trumpametražiuose filmuose. Taigi, Škėmos asmenyje radau literatūrinį pagrindą, kurio seniai ieškojau savo pirmajam ilgo metro filmui.

-- Vis dėlto pasiskolinote tik „Izaoko“ temą, ne siužetą. Nustebau pamačiusi, kad veiksmas vyksta 1964 m. sovietų Lietuvoje ir sukasi apie kino pasaulį. Kaip kilo tokia idėja?

-- Škėmos apysakoje ,,Izaokas” veiksmas vyksta JAV, o man norėjosi priartinti pagrindinį personažą prie problemos. Apysakoje žmogus emigruoja, ir jo praeitis jį persekioja prisiminimų, paranojos forma. Ten jis išgyvena kaltę tik savo galvoje. Palikti personažą Lietuvoje, kurioje jis įvykdė nusikaltimą, reikėjo tam, kad atsirastų reali grėsmė būti demaskuotam. Jis vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, kurios jam primena apie tai, kas įvyko. Taip pat Škėmos ,,Izaokas” pilnas pagrindinio personažo apmąstymų, baimių, fobijų. Man norėjosi visa tai paversti veiksmu, todėl ir siužetas keitėsi, o tema liko.

-- Ar nebuvo sudėtinga tuometinį kino pasaulį perkelti į scenarijų? Detalės iš kino kūrėjų gyvenimo (jaunų aktorių būdai atkreipti dėmesį ar net ir saugumo struktūrų vykdytas scenarijų sekimas) atrodo pakankamai įtikinamos. Galų gale – panašu, kad palikote ir mažą inkliuzą – vienoje scenų matome visiems žinomą operatorių. Kur sėmėtės įkvėpimo, kas padėjo?

-- Manau, kad kino pasaulis iš esmės nėra labai pakitęs. Aišku, juostas pakeitė skaitmena, begalė naujos technikos ir sprendimo post-produkcijoje būdų. Bet esminis kino principas - darbas su žmonėmis - nepakitęs. Nemažai laiko praleidau archyvuose, domėdamasis tuometinių lietuvių menininkų situacija, iš ten ir kilo šalutiniai personažai, jų eskizai. Dauguma scenų, kuriose filmavome kaip filmuojamas filmas, buvo improvizuotos. Buvo sukuriami scenos pamatai, o santykiai susikūrė savaime, nes žmonės, kurie dalyvavo filmavimuose, vaidino save. Tai buvo tarsi žaidimas, įtraukiantis visus komandos narius ir leidžiantis visiems keliauti laiku į praeitį. Apšvietėjai vaidino apšvietėjus, o dailininkai – dailininkus. Visi atlikinėjo savo darbą, tačiau ne už kadro ribų, o pačiame kadre.

-- Filmas prasideda nuo Lietūkio garažo žudynių. Tema neabejotinai svarbi ir vis dar labai jautri, ypač vertinant lietuvių vaidmenį joje. Gali būti, kad po filmo pasirodymo atsiras ir supykusių. Kodėl ši tema atrodo svarbi tau? Ir kodėl su scenarijaus bendraautoriais pasirinkote ją įtraukti į filmą?

-- Man atrodo, tai labai aktualu šiandien, kai tam tikros žmonių grupės kursto neapykantą tautinėms mažumoms, rasės, lyties skirtumui, kiršina žmones tarpusavyje. Tais metais naciai kurstė lenkų, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių neapykantą, nukreipė ją į žydus. Žmonės buvo paveikti propagandos, išvarginti karo, jie ėmėsi to, kas tuo metu atrodė savaime suprantama – pakluso naciams. Ir visose šalyse, kur naciai žygiavo, jie turėjo ir pakalikų, ir žmonių, kurie priešinosi. Sakyti, kad lietuviai neprisidėjo prie nacių vykdomo genocido, būtų netiesa, bet čia turiu omenyje ne lietuvius kaip tautą, o atskirus žmones, kurie chaoso aplinkybėse leido skleistis savo žiaurumui. Šiame filme sprendžiame moralinį klausimą: ar tu turi teisę nužudyti? Nepaisant to, kas vyksta politikoje, ar vyksta karas, ar jauti keršto troškimą. Visada galima save teisinti aplinkybėmis, bet Izaoko ir Andriaus Gluosnio istorija parodo, jog žmogžudystei pateisinimo nėra.

-- Kokio papildomo pasirengimo prireikė rašant, o vėliau – ir filmuojant žudynių sceną? Ar tai buvo sudėtingiausia (techniškai? Ar galbūt ir psichologiškai?) filmo dalis?

-- Rašydami filmo scenarijų konsultavomės su įvairių sričių specialistais. Dirbome Lietuvos ypatingajame archyve, kur studijavome Vilijampolės ir kitų žudynių bylas. Ypatingai gilinomės į aukos ir žudiko santykį, kurio specifiką mums padėjo suprasti psichologai. Taip pat dalyvavome psichologiniuose šeimos konsteliacijų seansuose. Scenarijų skaitė ir komentavo Irena Veisaitė, kurios dėdė Jurgis, Georgas Štromas buvo nužudytas Lietūkio garaže. Taip pat iš dalies naudojomės tų laikų ,,Lietūkio garažo” nuotraukomis, bandydami atkurti garažo atmosferą. Iš tiesų ši filmo scena buvo pati sunkiausia viso filmo dalis. Visų pirma todėl, kad tai buvo pirmoji scena, kurią filmavome. Taip pat joje buvo daugybė žmonių, specialiųjų efektų, techninių sprendimų, o kartu ir vaidinome smurtą, tad psichologiškai buvo sunku visiems.

-- Atrodo, kad filme „Izaokas“ tęsi ir savo trumpametražio filmo „Tardytojas“ siužetinę liniją, kur jau matėme ir aktorių Aleksą Kazanavičių, tiesa, kitame amplua. Panašu, kad tave domina to laikotarpio sekimo, paranojos, baimės, negalėjimo niekuo pasitikėti atmosfera. Kodėl?

-- Taip, ,,Tardytojas” buvo tarsi ištrauka  vieno iš scenarijaus variantų, kuriuos tuo metu rašiau ,,Izaokui”.  Tai buvo bandymas sukurti jūsų paminėtą atmosferą, atrasti tą plonytę ribą tarp realybės ir iliuzijos.  Tas laikotarpis simbolizuoja priespaudą, suvaržymą, o kartu iškart kelia klausimą. Ar žmogus sugebės išsilaisvinti, ar liks pataikauti sistemai? Atsakymas į šį klausimą man ir yra pats įdomiausias, o, tiksliau, kelias į jį, kuriame žmogus iš esmės kvestionuoja savo vertybes ir turi išlikti savimi. Apskritai mane labai domina žmogaus psichologija, o ypatingai jos nukrypimai nuo normos, todėl visuose savo filmuose stengiuosi tarsi prisiliesti prie vienokios ar kitokios psichologinės disfunkcijos.

-- Filme stebime daug kitų charakteringų to laikotarpio detalių. Galbūt tikras sovietologas rastų prie ko prikibti, tačiau man jos atrodo pakankamai autentiškos, kad ir tas pats nuolatinis sekimas ar draugiškas režisieriaus pasivažinėjimas su majoru. Neatrodo banaliai ar butaforiškai. Vėlgi – kokio pasiruošimo tai pareikalavo?

-- Visada jaučiau nostalgiją laikui, kuriame nebuvau. Jis mane įtraukia, nes čia atsiranda vietos mano vaizduotei ir įvykių interpretacijai. Kurdamas šį filmą daug dėmesio skyriau šaltiniams - filmams ar nuotraukoms analizuoti, bet kartu nesistengiau kažko atkartoti, norėjosi interpretuoti, sukurti savo pasaulį, su jo taisyklėmis ir principais, kuriame žmogus įstrigęs, sekamas, apimtas paranojos, kaip paukštis narvelyje, negalintis ištrūkti į laisvę. Taip dariau tam, kad labiau sutelkčiau dėmesį ne į patį laikmetį, o į asmens istoriją, kuri, mano manymu, yra universali ir gali būti pasakojama tiek tada, tiek dabar.

-- Filmavimo lokacijos atrodo preciziškai parinktos, apstatytos, net ir trumputė ligoninės scena. Kaip sekėsi jų ieškoti, ar viską pavyko lengvai rasti Lietuvoje?   

-- Lokacijų paieška, jų apstatymas, šviesos paieškos - mano mėgstamiausias užsiėmimas. Visada norisi rasti kažkokią vietą, kurioje dar niekas nefilmavo, kuri pati savaime turėtų istoriją, mistiką, paslaptį. Jeigu vieta skleidžia savo energetiką, ji padeda visiems dirbti, siekti rezultato. Labai mėgtu kartu su dailininku kurti scenografiją, praleisti pasirinktoje vietoje kaip galima daugiau laiko, kad suprasčiau viską iki smulkmenų. Norisi tą vietą pažinti taip gerai, kaip savo namus, savo kiemą – tada atsiveria dar platesnis laukas pamatyti, pajausti ir, galų gale, tai perduoti operatoriui, aktoriams.

-- Be abejo, filme atsiskleidžianti kaltės tema yra pakankamai universali, aktuali ir šiais laikais. Tačiau sovietmečiu ne vienas žmogus turėjo savo asmeninį Izaoką. Ką manai, kaip žmones reikėtų vertinti? Nuteisti? Ar, galbūt, kaip siūlai žiūrėti į savo filmo veikėją Andrių Gluosnį? Neatrodo, kad norėtum jį atskleisti kaip blogą žmogų.

-- Dokumentikoje yra taisyklė, kad kūrėjas niekada nesikiša į įvykių tėkmę, nevertina, neteisia, o viską stebi iš šalies ir fiksuoja. O vertinimas prasideda jau kitoje pusėje, toje, kur yra žiūrovas. Į Andrių siūlau žiūrėti kaip į personažą, ,,Izaoką” - kaip į vaidybinį filmą, o ne istorinių įvykių atkartojimą.     

-- Didžioji dalis filmo – nespalvota. Neabejoju, kad kiekvienas žiūrovas interpretuos tai skirtingai. Kokią prasmę toks sprendimas turi tau?

-- Taip, filmas ne vientisas, suskirstytas i tris dalis, kurių viena yra spalvota. Spalvas dėliojau pagal pagrindinių veikėjų savijautą. Pirmoje dalyje juodai balta simbolizuoja praeityje įstrigusius tris pagrindinius filmo herojus, kurie gyvena prisiminimais, bandydami susigrąžinti prarastą laiką. Antra dalis spalvota. Spalva simbolizuoja naują etapą jų draugystėje, naują pradžią. Trečiojoje dalyje grįžtu atgal į juodai baltą, kai personažai supranta, kad susigrąžinti tai, ko seniai nebėra, yra neįmanoma.

-- Filmas jau pradėjo savo kelionę po užsienio festivalius, kur neliko nepastebėtas. Ar teko bendrauti su žiūrovais? Kokį įspūdį paliko jiems? Ar manai, kad lietuvių reakcija skirsis?

-- Kiek kalbėjau su žmonėmis, filmas jiems tikrai paliko gerą įspūdį, žmonės į jį žiūrėjo kaip į meno kūrinį, nepriėmė asmeniškai. Nematė tik vienos temos – holokausto, o matė visą trimatį vaizdą. Labai norėčiau palinkėti žiūrovams nežiūrėti šio filmo kaip istorinio atkartojimo, o pažvelgti į jį kaip į istorijos dekonstrukciją.

-- Scenarijų rašei kartu su Saule Bliuvaite ir Nerijumi Mileriu. Mūsų režisieriai neretai būna individualistai. Ar nebuvo sunku suderinti trijų skirtingų žmonių nuomones? Ką suteikė ir kaip padėjo šie du žmonės? Ar buvo scenų, dėl kurių teko diskutuoti nuomonėms išsiskyrus?

-- Labai vertinu darbą su šiais žmonėmis, kurių pagalba mano pirminė idėja įgavo filmo formą. Jie sugebėjo užkamšyti spragas, patarti ten, kur nežinojau. Sukelti diskusiją toje vietoje, kur atrodė, kad viskas yra aišku, bet būtent ten buvo problemos esmė. Atsimenu kai daviau Nerijui perskaityti Škėmos „Izaoką“, perskaitęs jis iškėlė vieną sąlygą: „Padėsiu tau rašyti scenarijų, jeigu Izaokas nebus NKVD agentu“ (Škėma savo apysakoje vaizduoja Izaoką kaip buvusį sovietų agentą). Šios diskusijos privertė permąstyti net mūsų mėgstamų rašytojų literatūroje iškylančius rasinius stereotipus ir jais nesiremti. Pradžioje buvome dviese su Nerijumi, kūrėme scenų planą, dramaturgiją. Prisijungus Saulei pradėjome gilintis į pačias scenas, kas jose vyksta, apie ką žmonės kalba. Rašėme ir perrašinėjome dialogus, kartu kurdami personažų psichologiją... Su Saulės pagalba ši kaltės istorija pasipildė dar vienu, emociniu lygmeniu. Ji suteikė erdvę personažams tapti kompleksiškomis nevienprasmėmis būtybėmis.

-- Įspūdingas ir operatoriaus Narvydo Naujalio darbas – ilgi planai, netikėti rakursai – puikiai atskleidžia filmo nuotaiką. Turėjote bendrą viziją ar suteikei laisvę operatoriui?

-- Su Narvydu dirbame nuo akademijos laikų. Labai mėgstu žmones, kurie į kiekvieną projektą ,,atneša“ kažką naujo ir verčia tobulėti. Viskas prasideda nuo bendros vizijos, mizanscenos suvokimo, šviesos pastatymo, scenografijos, techninių dalykų. Bet kūryba prasideda tik tada, kai visa tai palieki už nugaros. Šį filmą filmavome labai ilgais planais, kai kurie jų trukdavo po 10 ar 13 minučių. Surepetuodavom kameros judesį, susitvarkydavom su techninėmis kliūtimis, ir pradėdavom filmuoti. Dublių aš mėgstu daryti daug. Stebėjausi Narvydo ištverme ir sugebėjimu kurti tokiose sudėtingose aplinkybėse, pamatyti žmogų, personažą, kartais net negirdint, ką jis šneka, bet būti visada laiku ir vietoje. Pamainos pabaigoje suprasdavom, kad surepetuotas judesys evoliucionavo į jausmą, kurį sukūrėme visų dėmenų pagalba. Man kameros darbas filme primena šokį: ji plaukia iš paskos, aplink, užeina į priekį ir vėl grįžta. Filmo stilistiką padiktavo kameros judesys. Negalėjome statyti daug lempų, nes reikėjo suktis aplink 360 laipsnių. Todėl filme gausu šešėlių, tamsių vietų, tai tik papildė pagrindinio personažo savijautą – norą nuslėpti, pasislėpti.

-- Panašu, kad mačiusiems filmą labiausiai įstrigo frazė: „Čia istorinis filmas, ką, tau istorija nepadori?“. Viešojoje erdvėje kartais išlenda balsai, reikalaujantys ne purvo, o pozityvių istorijų, epo. Kas tau pačiam yra istorija – įrankis? Kuo ir kodėl svarbi?

-- Viešoji erdvė ir skirta tam, kad vyktų diskusija, kad žmonės keistųsi nuomonėmis. Žmogus visada turi laisvę rinktis, ką žiūrėti, kur eiti, kaip ir turi teisę reikalauti.  Tarkovskis yra sakęs, kad knyga, perskaityta tūkstančio skirtingų žmonių - tai tūkstantis skirtingų knygų. Istorija - įrankis kiekvienam mąstančiam žmogui, ieškančiam prasmės, sprendžiančiam būties problemas. Tai medžiaga suvokti praeitį ir tą suvokimą interpretuoti dabartyje. Galų gale istorija - tai laikas, praėjęs, esantis, būsimas. O laikas -  tai pagrindinė kino priemonė, manipuliavimas juo. 

--Pokalbio pabaigoje – kokius lūkesčius keli žiūrovui? Ir kokie ateities  kino planai?

-- Labai svarbu, kad žiūrovas turėtų tvirtą nuomonę apie filmą. Ir nesvarbu, ar ji bus teigiama, ar neigiama, tai reikš, kad filmas ,,suveikė“ ir paliko jam įspūdį. Šiuo metu kartu su Pauliumi Aniču („Izaoko“ dailininku) pabaigėme trumpametražį dokumentinį filmą ,,Auksinis flakonas”. Taip pat rašau antrą vaidybinio filmo scenarijų kartu su Saule Bliuvaite.

 

Filmo „Izaokas“ premjera Nidoje – rugpjūčio 23 d. 20 val. Nidos Bendruomenės namuose, Taikos g. 17.

Festivalį “Baltijos banga” rengia Lietuvos Kinematografininkų sąjunga ir Nidos turizmo ir informacijos centras Agila.

Visą festivalio „Baltijos banga“ programą rasite www.baltijosbanga.lt

 

Kalbėjosi Elena Jasiūnaitė