Režisierė Elena Kairytė: norėjau sukurti novelę apie netobulai tobulą meilę

 

 

Rugpjūčio 25–29 dienomis Juodkrantėje vyksiančiame Lietuvos kinematografininkų sąjungos 11-ame kino festivalyje „Baltijos banga“, trumpametražių filmų programoje įvyks režisierės Elenos Kairytės dokumentinio filmo „Mudu abudu“ premjera. Filmas, pasakojantis apie du menininkus, atskleidžia tai, kas režisierei šiuo metu aktualu - tikrumas, laiko kaita ir metuose slypinti patirtis.

 

Kodėl pasirinkai kurti dokumentinį kiną?

Man įdomus ir vaidybinis kinas, bet šiuo metu daugiau koncentruojuosi į dokumentiką. Neturiu aiškaus atsakymo, kodėl taip yra, tai vyksta natūraliai: mane pasiekia istorijos ar žmonės, kurie užburia ir įtraukia; sekti jų realybę kol kas atrodo įdomiau nei tai perrašyti ir perfilmuoti vaidybiniame kine. Įdomu atsipalaiduoti ir sekti siužetus, kuriuos pasiūlo gyvenimas. Dažnai pagalvoju, kad gal neturiu tiek fantazijos sugalvoti tokias fantasmagorijas, kurios įvyksta realybėje, dėl to tiesiog stengiuosi išlavinti gebėjimą stebėti ir reaguoti.

Kaip atradai savo filmo „Mudu abudu“ veikėjus?

Jūratė ieškojo, kas galėtų sukurti filmą apie jos vyrą, skulptorių ir dailininką Algimantą Vytėną. Taip aš ir atsiradau, o su jais susipažinusi supratau, kad labai įdomi jų istorija, santykiai, ta meilė, kurią po šitiek metų jie kartu vis dar vienas kitam jaučia. Jų santykiai man pasirodė tokie tikri, nenublizginti, su visa palete emocijų. Būtent į tai ir norėjau sutelkti dėmesį, sukurti novelę apie netobulai tobulą meilę.

Filmo pagrindiniai veikėjai Algimantas ir Jūratė yra menininkų šeima. Filme tapyba pasitelkiama šios poros santykių atskleidimui. Ar to ir siekei nuo pradžių?

Taip, įdomiausia buvo šių dviejų žmonių santykiai, jų meilė. O tai, kad jie abu yra menininkai, buvo papildomas kontekstas. Algimanto tapomas Jūratės portretas filme atsirado neatsitiktinai, labai norėjosi juos nors trumpam susodinti prie bendro stalo ir sutelkti juos bendram tikslui, nes ir Jūratė, ir Algimantas gyvenime turi aibę savų reikalų. Kai išgirdome, kad Algimantas yra nutapęs daugelio moterų portretus, bet Jūratės – ne, supratome, jog mūsų filmas yra puiki proga šią spragą užpildyti. Jūratė entuziastingai sutiko, Algimantas buvo jos įkalbėtas ir taip prasidėjo mūsų nuotykis.

Kadras iš Elenos Kairytės filmo „Mudu abudu“

Minėjai, kad filmą kūrei kartu su prodiusere Rūta Jekentaite. Kaip vyko kūrybinis procesas?

Su Rūta kartu dirbame prie visų dabartinių projektų. Esame kūrybinis tandemas ir dažnai mūsų darbas neapsiriboja konkrečiai režisavimu ar prodiusavimu. Kadangi dirbame prie skirtingų filmų ir kultūrinių projektų, tai ir darbus pasidaliname įvairiai. Kartu galvojame ir apie scenarijų, ir apie meninius ar vadybinius sprendimus, dėl to sunku tiksliai pasakyti, kas tiksliai ką sugalvojo. Taip buvo ir šio filmo kūrybiniame procese, papasakojau Rūtai apie savo sumanymą, apie herojus ir tada jau kartu galvojome eigą, priemones, kurias reiktų pasitelkti. Manau, kad tokia proceso forma normali, kai dirbama su kūrybiniu prodiuseriu, kai jis ar ji nėra tik vykdytojai, o atvirkščiai – pilnaverčiai kūrybinės komandos nariai, išmanantys dramaturgiją, režisūrą ir aibę kitų dalykų. Kino procesas juk bendros kūrybos dalykas, nėra vieno asmens, kuris viską sugalvoja ir pasako, ką tiksliai kitiems daryti. Svarbu tik tai, kad finale kažkas už tai prisiimtų atsakomybę, ir dažniausiai tai tenka režisieriui.

Esi jauna kūrėja, bet savo dokumentiniuose filmuose „Mudu abudu“ ir „Dolce far niente“ atsigręži į pagyvenusius žmones. Kuo jie tave traukia?

Vyresni žmonės, kaip ir vaikai, turi savyje kur kas daugiau tikrumo nei vidutinio amžiaus žmonės. Tuo vyresni labiausiai ir įdomūs, juose gali lengviau pamatyti gyvenimą ir patirtį, išgyvenimus ir tam tikrą viso to reziume. Man labai įdomu gilintis į permainų laiką, kuriame, manau, gyvename. Norisi suprasti, ką tas permainų laikas išsineša ir ką palieka, įdomu gilintis į momentą, kai viena keičia kita ir iš to kyla konfliktas, kad niekada nebebus taip, kaip buvo, ir visai neaišku, kas bus ateityje. O kas tuomet lieka? Kas yra toje dabartyje? Šie klausimai man svarbūs, ir vyresni žmonės kaip herojai padeda tai suprasti.

Tavo kuriamas pirmasis ilgametražis dokumentinis filmas „Dolce far niente“ filmuojamas Italijoje. Kas tave ten nunešė?

Tie patys klausimai apie dabartį, praeinantį laiką ir tai, kas lieka. O taip pat noras rasti vietas, kur vis dar gyvos humanistinės idėjos ir tikėjimas, kad grožis ir iš jo kylantis paprastumas yra svarbiausias gyvenimo elementas. Būtent tokias vietas ir filmuojame, o tų vietų šeimininkai tampa pagrindiniais mūsų filmo herojais. Iš tiesų tai labai sudėtinga užduotis, bandyti perteikti tai, kas yra gryna poezija, bet mes iš visų jėgų su mūsų puikia kūrybine komanda bandom šį rebusą išspręsti.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro projekte „Teatro žmonės“ filmavai teatro darbuotojus, kurių dažnai mes net nepastebime. Kaip tau šis projektas padėjo pamatyti teatrą kitaip?

Teatre, kaip ir kine, viskas turi veikti kaip laikrodis. Kiekviena profesija yra svarbi, jeigu bent vienas departamentas ima strigti, viskas sugriūna. Šią idėją ir norėjau perteikti. Kad žmonės, nieko bendro neturintys su teatru, pajustu, koks iš tiesų teatre svarbus kiekvienas žmogus. Žinojau, kad pradėjusi filmuoti, tikrai susidursiu su tų žmonių nuoširdumu ir entuziazmu, bet nesitikėjau, kad jis bus toks stiprus. Mano sutikti žmonės taip aistringai myli savo darbą, kad jie aplink save sukuria ištisą pasaulį, kuriame tik vienas Dievas – Teatras. Ir visa tai vyksta be jokio patoso, o yra grynai vedina tų žmonių paprastumo ir aistros. Tarkim,  teatro budėtoja Zina - žiūri kiekvieną spektaklį ir gali cituoti ištisus tekstus. Arba teatro dekoratorius Ernestas – iki detalių išnagrinėjęs baroko teatro mašineriją ir savo žinias pritaikantis kurdamas spektaklio dekoracijas. Taip galima kalbėti apie kiekvieną, bet apibendrinant – mane labiausiai sujaudino šių žmonių smalsumas, noras kurti ir begalinis azartas savo veiklai.

Kine esi dirbusi prie įvairių projektų ir kaip režisieriaus asistentė ir aktorių atrankų koordinatorė. Ar tau tai kaip režisierei pradėjo geriau suprasti kino gamybą?

Taip, žinoma. Yra įvairių būdų dirbti režisūrinį darbą, bet man atrodo, kad labai sveika padirbėti skirtinguose departamentuose, jog iš esmės suprastum, kaip funkcionuoja kino gamybos procesas. Jis toks sudėtingas ir reikalaujantis tiek fizinių ir finansinių resursų, kad dažnai norisi tiesiog nuleisti rankas ir paklausti savęs, „ar tikrai verta išvis ką nors pradėti”? Bet tuo pat kinas turi savyje labai stiprų magnetizmą - jei jau įtraukia, tai turbūt nebėra kelio atgal.

 

Kadras iš filmo „Mudu abudu“

 

Kalbėjosi Ieva Šukytė