Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Mes visi susaistyti atsakomybės ryšiais“

„Susitikimai su žiūrovais padeda sužinoti, apie ką tavo filmas“, – sako režisierė Giedrė Beinoriūtė. Jos naujas pilnametražis vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pradėjo savo tarptautines keliones liepos mėnesį Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, o Lietuvoje vieni pirmųjų filmą pamatys Nidoje vykstančio festivalio „Baltijos banga“ publika. Festivalio atidarymo vakare jį žiūrovams pristatys režisierė Giedrė Beinoriūtė ir prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė. Rudenį „Kvėpavimas į marmurą“ pasirodys Lietuvos kino teatrų ekranuose. Apie filmo herojus, temas, vaidybinio ir dokumentinio kino kūrimą – pokalbis su režisiere.

Kaip į Jūsų rankas atkeliavo Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“? Scenarijaus autorė taip pat Jūs – sekėte paskui romano temas, koregavote ir ryškinote tai, kas aktualiausia Jums?
Sintijos knygos man nėra naujiena. Buvome bendrakursės, studijavome režisūrą, tačiau ji po pirmo kurso pasuko literatūros pusėn. Užsimezgęs ryšys išliko, ir aš toliau pirkau, skaičiau faktiškai viską, ką ji rašė. Kurį laiką buvo nevisai tas, ko ieškojau, mat galvoje kirbėjo mintis, kad kada nors sutaps idėjos ir pavyks ekranizuoti jos kūrinį.

Su Sintijos „Kvėpavimu į marmurą“ yra tokia istorija… Nors nelabai gyvenime mėgstu mistifikuoti, bet šioje istorijoje jaučiu kažką, ko negaliu paaiškinti. Nusipirkau romaną „Knygų mugėje“, Sintija ant jos užrašė „Giedre, nešvaistyk pinigų.“ Tuomet knygą pradėjau skaityti, bet nebaigiau, neužkabino. Po metų ar dvejų ją pasiėmiau atostogoms, bet taip ir neatsiverčiau, kaip per atostogas dažnai būna. Pakeliui į Vilnių apsistojau pas draugus sodyboje, ten ir paklausiau savęs: „Apie ką norėčiau daryti kitą savo filmą?“ Įsivardijau sudėtingus vyro ir moters santykius, kad jie būtinai turėtų gyventi ne mieste, o kaime, ar tarp miesto ir kaimo, ir, aišku, turi būti sudėtingi vaikai. Grįžusi į Vilnių, atsiverčiau „Kvėpavimą į marmurą“ ir visa tai radau. Tuomet mane knyga pagavo, rijau ją, jau nebepaleido manęs.

Apsisprendžiau dėl filmo medžiagos, pasakiau apie tai prodiuserei Dagnei Vildžiūnaitei, o netrukus paskambinau Sintijai, nes buvo vasaros pabaiga, reikėjo rašyti paraiškas filmo rėmimui gauti. Sintija pasakė: „Daryk, tik jeigu man nieko nereiks rašyti.“ Tai, pagalvojau, visai nebloga pradžia.

Kai rašau ekranizaciją, į kūrinio tekstą žvelgiu kaip į dokumentinę medžiagą. Kai filmuoji dokumentinį filmą, pasaulis yra tau duotas, bet vis tiek kažkaip jį pamatai savaip, pamatai būtent tu. Panašiai ir su knyga. Ji parašyta visiems, bet skaičiau ją aš. Ji nėra paprasta. Priešingai, parašyta su trūkčiojimais, atodūsiais, sumaišyta laiko tėkmė. Yra scenos, kur tik užuomina į sceną arba užuomina į dialogą, bet dialogo nėra, reikėjo visa tai įsivaizduoti, atkurti. Dalyvavau scenarijaus vystymo kūrybinėse dirbtuvėse. Man patarė išlyginti tą sumaišytą struktūrą. Pirmasis mano darbas, kurio ėmiausi – įvykius atkūriau chronologine seka. Paskui reikėjo priimti sprendimus – kur aš pradedu istoriją, kur baigiu. Nes romanas, aišku, daugiau visa ko apima.

Kaip pasirinkote aktorius pagrindiniams vaidmenims? Nepaprastai ryškus mamos Izabelės portretas. Akivaizdu, kad tai – bendras Jūsų ir aktorės Airidos Gintautaitės kūrinys. Kaip apibūdintumėte darbą su šia aktore?
Aktorius atsirinkau tarsi meditavimo būdu. Domiuosi teatru, ir lietuvių aktorius neblogai žinau. Ieškojau jų žiūrėdama kastingo, internete esančias nuotraukas, prisimindavau, kur mačiau vieną ar kitą aktorių vaidinant. O Airida… Buvau mačiusi Oskaro Koršunovo spektaklį „Miranda“, taip pat Kristijono Vildžiūno filmą „Kai apkabinsiu tave“, kuriame Airida suvaidino labai nedidelį, bet labai temperamentingą vaidmenį. Galiausiai, pamačiau jos vieną nuotrauką feisbuke, nuo kurios negalėjau atitraukti akių. Pastebėjau, kad jeigu tu nuo kažko negali atitraukti akių, tai čia tikriausiai tavo aktorius. O Sigitą Šidlauską jau labai seniai norėjau filmuoti, man jis labai patinka. Su juo mačiau nemažai spektaklių Kaune ir, manau, būtent šis vaidmuo „Kvėpavime į marmurą“ jam labai tinka.

Man atrodo, su aktoriais negali būti vieno darbo metodo. Nors mes repetavom visi kartu, bet visgi Airida yra labai intuityvi aktorė, užduotis jai reikia apibūdinti ne per racionalius paaiškinimus. Racionalios pastabos nepadeda, čia veikia kažkokia… neįsivaizduoju, kaip paaiškinti. Susikalbėjimas vyksta per kažką, ko net negali tiksliai įvardinti. Iš pradžių man buvo sunku pataikyti, ką sakyti, kaip duoti užduotis, bet galiausiai mums pavyko įsiklausyti vienai į kitą ir ji pati labai ruošėsi šiam vaidmeniui.

O kaip aikštelėje sekėsi „Sidabrinės gervės“ laureatui Joriui Baltrūnui?
Vaikai, kaip ir suaugę – labai skirtingi. Turėjome keturis vaikus, tris didesnius vaidmenis. Joris buvo pats mažiausias, bet aš jį geriausiai pažinojau. Jis mano draugų vaikas, pažįstu Jorį nuo gimimo ir mudu iki filmavimų jau buvome labai geri draugai. Jį mėgėjiškai filmuodavau kasdienėse situacijose, kaip laipioja virvėmis, atlieka triukus. Bet, aišku, iš pradžių nė nemaniau, kad pasirinksime Jorį. Pasiruošimo procesas labai ilgas. Kai pradėjau galvoti apie filmą, Joris dar buvo per mažas, o paskui, kai niekaip negalėjome rasti vaiko, kuris nebijotų savo jausmų, nebijotų pykti, man toptelėjo mintis apie Jorį. Vaikai yra išmokyti, kad pykti yra negražu ir prie svetimų žmonių būna angeliukai, taigi ieškojome vaiko, kuris suprastų, ką tu jam sakai, suprastų, ką jis jaučia ir kad galima būtų su juo susišnekėti, kad būtų entuziastingas, o Joris dar ir labai azartiškas vaikas! Siekiantis tikslo, užsispyręs. Sakyčiau, dirbti su juo buvo gana lengva.

Ir suaugusiems, ir vaikams kartais nepavyksta, o kartais pavyksta. Nežinom kodėl. Joris niekada neužsigaudavo, jei jam kas nepasisekdavo, jis nenusimindavo, norėdavo padaryti gerai. Joris net savireflektyvus ir žiūrėdamas nufilmuotą medžiagą galėjo pakomentuoti savo vaidybą. Pavyzdžiui, sakydavo: „Neatrodo, kad čia per mažai piktai pasakiau?“

Procesas buvo labai įdomus ir, aišku, mes tuos vaikus labai mylėjome, nors visko – ir pykčių pasitaikė, bet buvo gera, kad vaikai manim pasitikėjo. Joris, pavyzdžiui, vienareikšmiškai buvo klusnus. Jis galėjo neklausyti asistentų ar dar kažko, bet kai aš paprašydavau, jis labai atsakingai elgdavosi aikštelėje.

Pavyzdžiui, buvo vienas įvykis, pati nustebau. Koks argumentas jį motyvavo darbui? Viena pirmųjų pamainų, Joris žiauriai pavargęs, jam labai sunku – nauja aplinka, krūva žmonių, jis apsistojęs pas senelius Vilniuje, negali grįžti namo pas tėvus, viskas svetima, pažįsta tik mane. Dvi sunkias scenas reikėjo įveikti per dieną, ir Joris buvo visai nusivaręs nuo kojų. „Nebenoriu, nebenoriu“, – kartojo. Ir tada pasakiau tokį magišką sakinį: „Pasižiūrėk, kiek žmonių stovi ir laukia, kol mes padarysim.“ Ir viskas, čia jam buvo viskas. Joris – komandos žmogus. Kitas pavyzdys – jis buvo labai nusiminęs, nuliūdęs, sakau, neskubam, galim dar palaukti. Ne, jis šluostosi akis, braukia ašaras, jau pasiruošęs filmuotis. Sakyčiau, labai kino žmogus.

Kaip jūs pati apibūdintumėte filmo pagrindinę temą? Nes gali būti ne vena interpretacija – motinystė ir atsakomybė, savanaudiškumas ir nejautrumas kitų požiūriui?
Man šio filmo pagrindinė tema, tikriausiai, atsakomybė vieno už kitą. Taip pat, kad mes vieni su kitais susiję nematomais ryšiais. Ne giminystės, bet atsakomybės ryšiais. Kažkas atliko kažkokį veiksmą, tas veiksmas turi atoveiksmį, ir nežinai, kur tie kamuoliukai besidaužydami vienas į kitą mus nuves. Aišku, greta yra žmonių santykiai. Bet motinystės ar vaikystės nenorėjau specialiai išryškinti, svarbiausia man tiesiog žmogus. Mažas ar didelis, tiesiog žmogus.

Jūsų doktorantūros darbas yra apie vaikus kine. Ne vieno Jūsų pačios filmo herojai yra būtent vaikai – taip tarsi pratęsiate lietuviško kino apie vaikus tradiciją, kai universaliomis temomis kalbama per jų prizmę. Gal turite kokį paaiškinimą, kodėl ši tradicija yra gana stipriai išplėtota? Kuo šis kelias traukia jus?
Apie tradiciją… Neseniai skaičiau straipsnį apie Ingmarą Bergmaną ir ten buvo išsakyta mintis, kad Švedijos kultūra apskritai susijusi su vaikyste, pavyzdžiui, dideji autoriai kaip Astrida Lindgren, Selma Lagerlöf. Teksto autorius tai sieja su 1950–1960-ais metais vykusiu švedų kraustymusi iš kaimų į miestus, iš to išplaukiančia nostalgija praeičiai. Jis teigia, kad vaikystė atliepia, įkūnija tą nostalgijos jausmą. Nežinau, kaip tiksliai yra Lietuvoje, bet žiūrint į sovietmetį, galbūt matoma nostalgija tarpukariui. Taip pat vaikai naudojami kaip nekaltumo simbolis. Naudojamas romantiškas požiūris į vaiką, pabrėžiamas jo nekaltumas.

O šiais laikais nepasakyčiau, kad kine dominuoja vaikų tema. Yra stiprių filmų, tikrai, bet man atrodo, kad pakankamai skirtingai autoriai naudojasi vaikų herojais skirtingoms temoms išreikšti. Dabar pastebiu du polius, vienas – tai vis dar romantiškas požiūris į vaiką, o kitas – žinančio vaiko, mažo sąmoningo žmogaus paveikslas. Kai į vaiką žiūrima kaip į asmenybę.

Kodėl renkuosi dirbti su vaikais… Net nežinau. Po kiekvieno filmo sakau, kad nebekursiu daugiau filmų su vaikais, kad nevadintų manęs režisiere, kuri daro filmus tik su vaikais. Ir šis jau teikė vilčių, filmas suaugusiems, apie suaugusiuosius, labai rimtas, N-16 ir t.t., bet va, vis tiek vaikai. Mano aplinkoje yra daug vaikų ir tai labai natūrali pasaulio dalis. Tai nėra kažkas specialaus, mes tiesiog taip gyvenam.

Kaip darbas prie šio didelio vaidybinio filmo paveikė Jūsų požiūrį į dokumentinį kiną? Ar pasiilgstate dokumentikos?
Taip, be abejo, pasiilgstu. Stengiuosi, kad mano kelyje išeitų vienas vaidybinis, vienas dokumentinis filmai, pramaišiui. Labai mėgstu dokumentinį kiną ir, aišku, streso ten mažiau. Daug mažiau. Dar ir dėl to ji labiau patinka. Taigi, požiūris nepasikeitė.

Kol pats neišmėginsi savęs statančio pilnametražį filmą, tol nesuprasi, ką ten žmonės šneka, kaip ten viskas vyksta. Net režisierius Sergejus Loznica po premjeros sakė: „Dabar jau baigei kino mokyklą, padarei pilnametražį vaidybinį filmą.“ Sutinku su juo, tai yra ypatinga patirtis.

„Kvėpavimas į marmurą“ dar tik pradeda savo kelionę. Kaip filmą pasitinka užsienio žiūrovai? Neseniai grįžote iš Karlovi Varų festivalio, kokie įspūdžiai ir atsiliepimai iš ten?
Įspūdžiai iš Karlovi Varų labai geri. Pirmą kartą turėjau tokią patirtį, nacionalinė filmo premjera įvyko „Kino pavasario“ metu, o Karlovi Varuose buvo tarptautinė premjera. Labai smagu būti tokiame kontekste, senos sinefiliškos dvasios festivalyje.

Labai netikėtų žiūrovų reakcijų nebuvo. Žmonės retai kada iš mūsų filmo išeina linksmi. Publika buvo net kiek nuščiuvusi, dėkojo kūrybinei komandai, aktoriai susilaukė komplimentų, džiaugiuosi, kad buvo ir klausimų. Sulaukiau ir kolegų iš Lietuvos sveikinimų, o vienas dramaturgas iš FAMU kino mokyklos norėjo susitikti net kelis kartus, nes jam kilo daugybė klausimų, filmo struktūra jam paliko didelį įspūdį. Po peržiūros pasirodė recenzija, kone iš karto pradėjo plūsti kvietimai į kitus festivalius. „Kvėpavimo į marmurą“ ruduo jau beveik užsipildė festivaliais.

Minėjote, kad sulaukėte klausimų iš žiūrovų. Kokia yra susitikimų, pokalbių su žiūrovais prasmė? Juk atrodo, kad filmas kalba už save. Kokią prasmę tai turi būtent Jums?
Susitikimai man labai įdomūs! Ne visada pats žinai, ką padarai. Susitikimai su žiūrovais padeda sužinoti, apie ką tavo filmas. Visų pirma, žmonės filmą pamato labai skirtingai. Pavyzdžiui, po premjeros „Kino pavasaryje“ buvome nustebinti, kad jauni žmonės, kurių amžiaus vidurkis iki dvidešimties, filme tapatinosi su vaikais ir žiūrėjo per jų prizmę. Mes įsivaizduojame, kad pagrindiniai herojai akivaizdžiai yra suaugusieji, ir tapatiniesi su jais, o pasirodo, tą filmą lygiai taip pat galima žiūrėti ir tapatintis iš vaikų pozicijos. Jei nesusitiktum su žiūrovais, to niekad nesužinotum. Filmas įgyja daugiau prasmių. Visada įdomu kokie klausimai kyla po filmo, kas jame lengvai perskaitoma, o kas – sunkiau. 

Prisiminiau vieną smagų pokalbį. Jį visai netikėtai nugirdome su prodiusere Dagne pusryčiaudamos Karlovi Varų viešbučio restorane, tai buvo dviejų už mūsų nugarų sėdinčių vyrų diskusija apie įvaikinimą. Vienas iš jų sako: „Kad įsivaikintum, turi 100 proc. būti tikras, kad tikrai to nori.“ Kitas tęsia pokalbį: „Bet įdomu, ar geriau kaip tam filme „Kvėpavimas į marmurą“ įsivaikinti, kai jau turi savo vaiką ar kai visai neturi vaikų?“ Tas nugirstas pokalbis buvo tai, ko mes ir norėjome – kad filmas duotų peno pokalbiams.

Manau, kad įsivaikinimas – tik viena iš daugybės temų, apie ką kalbamasi po filmo. Girdėjau, kad žmonės diskutuoja apie tėvų ir vaikų, vyro ir moters tarpusavio santykius.

Šįmet ypač akcentuojama moterų situacija kino industrijoje. Kokioje kino lauko srityje, Jūsų nuomone, moterų vaidmuo iš tiesų yra pernelyg mažas ir reiktų jį stiprinti?
Labai sudėtingas klausimas moteriai režisierei. Kartą juokavome su kolegomis, aš pasakiau: „Vieną kartą man nedavė finansavimo filmui. Turbūt todėl, kad aš – moteris.“ Kolega vyras atsakė: „Man nedavė daug kartų.“ Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis apie moterų diskriminaciją kine. Tačiau jei apie tai kalbama, tikriausiai yra rimtesnių argumentų. Tiesiog nesu šios srities ekspertė. Ir jeigu mane užbombarduotų klausimais, ar aš abejinga moterų teisėms, ar noriu, kad moteris turėtų balsavimo ir kitas teises, tai atsakyčiau, kad savaime aišku nesu abejinga šioms temoms, esu už lygiateisiškumą.

Tačiau mano profesinės patirtys tokios, kad nepastebėjau, jog kažkaip būtų pažeidžiamos mano teisės ir laisvės, negaliu pateikti nė vienos diskriminacijos apraiškos iš savo patirties.

Filmo režisierė Giedrė Beinoriūtė su operatoriumi Audriumi Kemežiu

Nežinau, kaip yra aktorėms. Žvelgiant į kino sritį galima pastebėti, kad moterys operatorės yra diskriminuojamos, bet technika lengvėja, moterų ir šioje specialybėje daugėja.

Ir dar – netikiu tuo kvotų nustatytumu, pavyzdžiui, priimant studijuoti vienos ar kitos specialybės. Priimkime dirbtinai, nepaisant talento, lygiai operatorių merginų ir vaikinų? Netikiu, kad nepaisyti talento – perspektyvu.
Man, beje, apmaudu, kad neretai pamirštame apie tradiciškai stiprias moterų pozicijas įvairiose gyvenimo, veiklos srityse – juk Lietuvoje net tarpukariu buvo ryški feministinė tradicija. Mūsų prezidentė moteris.

Aišku, kad požiūris į moteris kaip į silpnesnę lytį vis dar gyvas, bet stereotipų griovimas įmanomas tik darbais. Dirbi, sieki savo tikslų ir nuostatos keičiasi. Man taip atrodo. Dar nejaučiu poreikio eiti į gatves ir manifestuoti.

Kalbėjosi Brigita Kulbytė

Organizatoriai

Partneriai

Rėmėjai


Informaciniai rėmėjai

Festivalio kavinės

Festivalio viešbučiai


© Baltijos banga 2014-2018