7-osios „Baltijos bangos“ atgarsiai

Rasa Šimkutė
7 meno dienos, NR. 30 (1136), 2015-09-04

Rugpjūčio 23–30 d. jau septintą kartą Nidos gyventojai ir poilsiautojai buvo sukviesti pasižiūrėti dokumentinių bei vaidybinių kino kūrėjų iš Baltijos šalių, Suomijos, Vokietijos filmų. Festivalyje svečiavosi ir gausus būrys kinematografininkų.

Šį kartą festivalyje buvo parodyta ir lietuvių klasikos – Arūno Žebriūno 1969-aisiais sukurta „Gražuolė“ bei Raimundo Banionio „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990), juo festivalis ir buvo atidarytas. „Baltijos bangos“ vadovas kino režisierius Gytis Lukšas sako: „Ateityje festivaliuose stengsimės laikytis naujos tradicijos – rodysime bent vieną ar du lietuviškus filmus, jau tapusius kino paveldu. Tai prasminga, nes senieji filmai restauruojami ir atsiranda nauja kokybė bei angliški subtitrai, o tai reiškia, kad lietuvių kino klasiką galime skleisti ir už šalies ribų.“ Pasak Raimundo Banionio, „tai tarsi dviguba retrospektyva, juk filmą kūrėme 1990-aisiais – blokados metais, o jo siužetas glaudžiai susijęs su plačiai Lietuvoje nuskambėjusiu 1972-ųjų įvykiu – Romo Kalantos viešu susideginimu Kaune. Tai filmas apie mūsų kartą. Aš ją vadinu „nuskustąja karta“, kuri pajuto laisvės kvapą. Mes tais laikais klausėm užsienio radijo, pirkom džinsus, platinom, siuvom juos patys, nors ir nebuvom hipiai, bet tokia buvo mada. Šis filmas apie laisvę, ne apie valstybės laisvę, bet apie žmogaus laisvę. Kad ir kaip būtų, iš mūsų kartos išaugo vėlesni sąjūdžiai. Mes paragavome pradžios – buvome nuskusti plikai, gavome „bananų“, kai kas pasėdėjo ir beprotnamyje. Laisvės skonis davė impulsą žmonėms, dar labiau suvešėjo vidinis laisvės troškimo daigelis.“

Estai festivaliui pateikė du vaidybinius istorinius filmus pagal tikrus įvykius. Martti Helde’s istorinė drama „Vėjų kryžkelėje“ („Risttuules“, 2014) paremta laiškais ir dienoraščiu, kurį tetos palėpėje aptiko pats režisierius. Filme pasakojama jaunos moters Ernos ir jos vyro Gunaro tremties į Sibirą istorija: sutuoktiniai buvo atskirti, o nežmonišką badą ir pažeminimą Ernai padeda ištverti viltis sutikti vyrą, jam rašomi laiškai ir dienoraštis. Šie poetiški tekstai skamba už kadro, o ištįsęs laukimo laikas perteiktas sustabdytais kadrais.

Festivalio uždarymo vakarą buvo parodytas estų filmas „1944-ieji“. Garsaus estų teatro režisieriaus Elmo Nuganeno šiemet sukurta karinė drama – labiausiai žiūrimas Estijos kino teatruose filmas. „Šis filmas pasakoja apie 1944 metų mūšius Šiaurės Rytų Estijoje. Tai ypač skaudi tema estų tautai. Juk iš esmės tai buvo brolžudiški mūšiai, kovėsi brolis prieš brolį, sūnus prieš tėvą. Tokia kraupi situacija susidarė todėl, kad traukdamasi nacių armija toje vietovėje paliko gintis estus, kurie buvo mobilizuoti į Trečiojo reicho karines pajėgas, o pulti šią vietovę Raudonoji armija įsakė taip pat estų kariams, kurie buvo mobilizuoti į jų armiją“, – pasakojo Estijos kinematografininkų sąjungos pirmininkė ir prodiuserė Erika Laansalu. Nors filmo pastatymą rėmė Estijos kino institutas, Estijos gynybos ministerija bei karinės pajėgos, taip pat ir Suomija, finansavimo vis tiek pristigo. Erikos Laansalu teigimu, filmui atsirasti padėjo eiliniai Estijos piliečiai: šimtai jų, plieskiant 30 laipsnių karščiui, be jokio atlygio sutiko filmuotis masinėse pabėgėlių scenose.

Filmas palankiai įvertintas Estijoje ir užsienyje, laikomas vienu sėkmingiausių nacionalinių kino projektų. Akivaizdu, kad estų kino kūrėjams rūpi įamžinti skaudžiausius savo šalies istorijos momentus.

„Nors estai, priešingai nei lietuviai ar latviai, neturi kino įstatymo, o tai reiškia, kad valstybei neprivalu juo rūpintis, estų kinas gyvuoja puikiai ir yra kur kas geriau finansuojamas nei Lietuvoje ar Latvijoje. O juk sukurti tikrai gerą filmą kartais neužtenka tik kūrybinės minties ir noro, dažniausiai reikia ir didelių resursų“, – sakė Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas. Festivalio metu Baltijos šalių kino kūrėjai ir prodiuseriai tęsė tradiciją kalbėtis apie filmų bendrosios gamybos perspektyvas, beje, kitais metais turėtume sulaukti ir pirmojo bendro trijų Baltijos šalių vaidybinio filmo.

Kino dailininkės Ievos Romanovos teigimu, latvių kinas susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir Lietuvos, Estijos bei viso Rytų bloko šalių, – menku kino finansavimu: „Mūsų kinas, kaip ir lietuvių, patyrė krizės laikotarpį, tačiau džiugu, kad išlikome, o šiuo metu išgyvename atsinaujinimo etapą.“ Ji džiaugėsi, kad įdomiai kuria jaunų menininkų karta, kuri kino režisūros mokėsi JAV, D. Britanijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, jie į Latviją sugrįžta su įvairialype patirtimi.

Vienas tokių režisierių – Juris Kursietis, kino režisūrą baigęs Anglijoje. „Baltijos bangos“ žiūrovai pasižiūrėjo jo vaidybinį filmą „Modris“ (2014). Filmas atskleidžia aktualią ir skaudžią socialinę problemą – pašliję motinos ir sūnaus tarpusavio santykiai, jaunuolis nesusikalba ir su valstybe. „Modris“, kurį padėjo kurti vokiečiai ir graikai, yra pelnęs tarptautinių festivalių apdovanojimų. Tai filmas mąstantiems žmonėms, ir dažniausiai jis pasiekia jų protus bei širdis, sakė Juris Kursietis. Liūdnas sutapimas – kelios valandos prieš seansą režisierių pasiekė žinia, kad filmo herojaus prototipas tragiškai žuvo.

„Jaunoji Latvijos kino režisierių karta filmus kuria remdamiesi ne kitų kraštų, o savomis, vietinėmis istorijomis. Finansavimo situacija sudėtinga, todėl šias problemas mėginame spręsti bendradarbiaudami su kitų šalių kinematografininkais. Man svarbu kurti tokią istoriją, kuri būtų paremta tikrais faktais ir būtinai susijusi su Latvija. Technine ir kūrybine prasme Latvijos kinas šiandien – labai europietiškas (kuria dažniausiai tarptautinė profesionalų komanda), bet scenarijai paremti vietos problematika ir socialiai reikšmingi“, – kalbėjo Kursietis. Vietine istorija paremtas ir kito jauno latvių režisieriaus Andrio Gaujos filmas „Pamoka“. Pradėjusi kurti dokumentinį filmą apie vieną Rygos mokyklos klasę, kūrėjų komanda taip įsigyveno į vyresnių klasių moksleivių gyvenimo atmosferą ir susižavėjo jaunuolių charakteriais, kad nutarė sukurti vaidybinį filmą.

Ryškūs ir įdomūs dokumentiniai filmai suteikė galimybę apsilankyti Muhu saloje („Muhu salos moterys“, rež. Kadriann Kibus, 2014), mistiškoje Latgalos žemėje („Pelikanas dykumoje“, rež. Viesturs Kairišs, 2014), kartu su estų režisieriumi Heini Drui spręsti kosmoso ir pasaulio atsiradimo galvosūkius („Ieškant šviesos“, 2014) arba patirti neįtikėtiną pianisto Vestardo Šimkaus energijos galią („Brahmsas ir ožkos pienas“, rež. Rūta Celma, 2013). Žiūrovai šiltai priėmė jautrų kūrybinės grupės iš Rusijos – Tatjanos Dubasovos, Jekaterinos Jelochovos ir Aleksandro Kolbovskio dokumentinį filmą „Žmogus iš Prancūzų bulvaro“, pasakojantį apie Odesos kino studijos likimą ir atsidavusį jos tradicijų saugotoją – kino studijos muziejaus direktorių, režisierių, operatorių Vadimą Kostromenką. Beje, „Žmogus iš Prancūzų bulvaro“ nufilmuotas per tris dienas ir, galima sakyti, be jokio finansavimo – beveik vien tik kūrėjų komandos lėšomis.

„Animacijos mokyklėlės kūrybinių dirbtuvių savaitė Nidoje kiekvienais metais atrodo kaip mažas stebuklas“, – pristatydamas vaikų sukurtą 10 min. trukmės filmą „Metų laikai. Gyvybė“, sakė Gytis Lukšas. O kūrybinių dirbtuvių vadovai Valentas Aškinis ir Jūratė Leikaitė-Aškinienė pasakojo: „Vaikai, net ir patys mažiausieji, greitai perpranta animacijos subtilybes, jie žino, kad reikės nupiešti tikrai ne vieną piešinį, norint, kad jis atgytų. Štai vienas mokyklėlės dalyvis nupiešė net 27 piešinius.“ Į filmo premjerą susirinkę žiūrovai ne tik emocingai reagavo į vaizdus ekrane, bet ir palydėjo mažuosius dalyvius, lipančius į sceną pasiimti dovanų – diplomų ir pačių sukurto filmo DVD kopijų. Šiemet animacinį filmą kūrė net 45 vaikai. Kaip sakė mokyklėlės vadovai, animacijos kūrybinės dirbtuvės Nidoje sparčiai populiarėja, kasmet sulaukiama vis daugiau dalyvių. Ši mokyklėlė jau tapo neatskiriama septintus metus vykstančio tarptautinio festivalio „Baltijos banga“ dalis.

Džojos Barysaitės nuotraukos

Organizatoriai

Partneriai

Rėmėjai


Informaciniai rėmėjai

Festivalio kavinės

Festivalio viešbučiai


© Baltijos banga 2014